Dviračių takais palei Baltijos jūrą (4 diena)

Statistika:

Maršrutas: Šventoji (LT) - Palanga (LT) - Karklė (LT) - Klaipėda (LT)

Atstumas:  32,32 km

Važiavimo laikas: 1 val 58 min

Max greitis: 34,7 km/h

...

Nors ir visą naktį lijo, bet rytas mus pasitiko saulėtas ir šiltas. O ką daro visi keliautojai dviračiais po lietaus? Džiovinasi visus šlapius daiktus. Taip ir mes pirmiausia susikrovėm daiktus, ir ištiesėm palapinę ant saulės. 

O mūsų "stovyklavietė" dienos metu tikrai neatrodo taip gerai kaip naktį :) Turbūt šviesoje tokią vietą pamačius, tikrai nebūtume joje likę. Bet va naktį, kai ant galvos jau beveik lyja, bet kokia lygesnė, švaresnė vieta yra tinkama. 

Net nepusryčiavę susipakavom ir judėjom link Palangos, nusprendę pakeliui kur nors ir pavalgyti. Vos už kilometro nuo nakvynės vietos radom labai gražią pakrantę su tobulu vaizdu į jūrą ir mažų pušelių užuovėja nuo vėjo. Pasigaminom valgyti (ryžių su mėsos troškiniu), ir mėgavomės pusryčiais žiūrėdami į kaitavimo mėgėjus. 

Toliau mūsų kelias vedė pro besibudinančią Palangą, kurioje sutikom nemažai sportuojančių žmonių: su riedučiais, su dviračiais, bėgiojančių ar vaikščiojančių su šiaurietiškomis lazdomis. Smagu žiūrėti į taip aktyviai laiką leidžiančius žmones. 

Pakeliui dar stabtelėjom pasigrožėti Plazės ežeru, kur nuo apžvalgos bokštelio matosi ir jūros kamputis. Tai yra puikiausia vieta stebėti migruojančius paukščius, kurių čia ypač gausu kovo - gegužės mėn.

Pravažiavom Karklės gyvenvietę, kurioje įsikūrusius festivalio dalyvius šį savaitgalį tiesiog siaubė liūtys. Pagrindinio kelio beveik nematyti, visur užstatytos mašinos, žmonės po truputį kraustosi namo. Visi tokie nuvargę, sušalę, kai kurios mašinos purvinos iki pat stogo. Girdėjom, kad ne vienas buvo užklimpęs purvyne. Panašu į tai, kad mes nuo tokio nemalonaus oro sugebėjom pabėgti :)

Už Karklės jau čia pat ir Klaipėdos miestas, kuriame ir mes savo šio savaitgalio kelionę baigėme. Ko norėjome, tą ir gavome: išbandėme važiavimą gana ekstremaliomis sąlygomis, sužinojome kad norėdami komfortiškiau keliauti neapsieisime be gerų neperšlampamų rūbų, pratestavom palapinę per visą naktį trunkančią liūtį - atlaikė tikrai gerai. 

Kelionę tikrai užskaitome, buvo smagu, įdomu ir kartais netgi sunku :) Dar kartą įsitikinom, kad mėgstam labiau važinėtis asfaltu, negu miško keliais, bet trumpam iš pagrindinių kelių išsukti visada yra smagu. 

Tolimesnis mūsų tikslas - ITALIJA!!! Woohoo!!!

Dviračių takais palei Baltijos jūrą (3 diena)

Statistika:

Maršrutas: Kažkur prie A11 kelio (LV) - Nica (LV) - Liepoja (LV) - Nica (LV) - Rucava (LV) - Šventoji (LT)

Atstumas:  113,34 km

Važiavimo laikas: 6 val 53 min

Max greitis: 34,7 km/h

...

Šiandien pasiekėm važiavimo dviračiais dienos rekordą! Įveikėm 113,34 km (nors Mindaugo endomondo rodė 114,38 km)

...

Visą naktį lijo. Tie reti prabudimai naktimis irgi buvo dėl griaustinio arba dėl lietaus barbenimo į palapinės stogą. Bet užtat miegot buvo labai gera, jauku ir šilta. Normaliai prabudom apie 9 val., bet kai lietus vis dar nesiliovė, vėl užmigom. Dar pamiegojom iki 10.30 val. ir tada išgirdom, kad lietus po truputį mažėja. Nusprendėm, kad reik pakuotis daiktus, ir kai tik nustos lyti, iš karto judėti tolyn. Papusryčiausim ir atsigersim kavos kur nors pakeliui. 

Keliaujant dviračiu tenka laikytis kitokių taisyklių: keliauji visada, kai tik gali. O jeigu lyja, tada sau jaukiai tupi palapinėje ir tiesiog mėgaujiesi buvimu, ramybe, poilsiu, knyga ir t.t. Maisto ruošimas, vėlgi vyksta ten, kur atsiranda galimybės, laikas ir vieta. Jei nėra tinkamos vietos - važiuoji į priekį tol, kol rasi.

Taigi šiandien mes pasirinkom judėjimą į priekį. Greitai susipakavom daiktus ir jau 11 val. buvom kelyje. Greit įsukom į asfaltuotą A11 kelią ir su pasimėgavimu mynėm Liepojos link. Kelias šlapias, matėsi, kad gerai lijo naktį. Aplinkui lėtai slenka tamsūs debesys. Viltis tik tokia, kad atrodo jie juda į kitą pusę negu mes. 

Numynėm apie 14 km ir privažiavom Nicos gyvenvietę. Ten prie nedidelės vietinės parduotuvės pasidarėm sau pirmąjį sustojimą ir pavalgėm pusryčius. Gerai nušlavėm šitą parduotuvėlę - nusipirkom silkės, labai skanios juodos duonos su morkomis, užkepėlių, karštos kavos ir DAUG saldumynų :) Vienintelė vieta pasislėpti nuo šalto vėjo buvo stotelė, tad ir užėmėm visą suoliuką. Kol mes pusryčiavom, aplink pradėjo rinktis vietiniai žmonės, vykstantys autobusu į Liepoją. Beje, vaizdas nesužavėjo - matosi, kad visi pakankamai vargingai gyvena, nors vyrai, sėdėdami ant suoliuko prie stotelės, dar sugebėjo ir alų iš 1,5 l butelių gerti. Bet netrukus atvažiavo autobusas, visi susipakavo savo daiktus ir sulipę į vidų nuvažiavo į priekį. O mūsų tas kelias dar tik laukė.

Pavalgėm, ir vėl į kelią. Mynėsi pakankamai lengvai, pūtė šoninis vėjas, kuris labiau padėjo minti, o ne trukdė. Važiavom ir mėgavomės mynimu asfaltuota kelio danga. Tiesa, nerimą kėlė tik pravažiuojančios mašinos (o ypač "furos") - lenkdavo mūsų supratimu tikrai nesaugiu atstumu, o be to ir sudarydavo tokį vėjo gūsį, kad dviratį kartais ir į šonus nešiodavo. Beje, pastebėjom, kad saugiausiai dviračius aplenkia mašinos su lietuviškai numeriais - dažnai net į priešingą eismo juostą išvažiuodami. Latviai lenkia irgi pakankamai saugiai, bet jau arčiau mūsų. O štai baisiausia, kai kelyje atsiranda rusai arba vairuotojai su "furom" - tie tai vos ne kabindami šonus pravažiuoja.

Už Nicos jau liko tik ~17 km iki Liepojos. Mynėm lengvai, pakeliui prisiskynėm obuolių. Nors ir rūgštūs, bet visai skanūs. Aišku, daugiau 3 obuolių suvalgyti neįmanoma :))

Liepoja mus pasitikimo didžiuliu savo miesto ženklu, puikiais dviračių takais ir pakankamai šiltu oru. Šalia poilsio aikštelės buvo didžiulis Liepojos žemėlapis, nusprendėm kur važiuosim ir Klaipėdos gatve numynėm miesto centro link.

Prasukom miesto centrą, senamiestį, užkandom picos vienoje gražiausių aikščių, o dar spėjom ir rūbus išsidžiovinti ant suoliuko miesto centre. O miestas tai gana dvilypis ir gerokai atspindintis Rytų Europą: centre daug apgriuvusių senų pastatų, kurie dažnai tamsūs ir pilki, žmonės kažkokie nelaimingi, pikti. Atrodo ir saulė švietė, ir oras gana šiltas, bet parkuose ir pajūryje žmonių tikrai mažai - visi susikoncentravę centre. Man kur kas labiau patiko kanalo pakrantė, kuri jungia Baltijos jūrą ir Liepojos ežerą. Iš esmės Liepoją ir gelbėja tai, kad ji yra prie Baltijos jūros. Kitaip ji būtų tiesiog paprastas ir niekuo neišskirtinis miestas.

Visą Liepoją galima pravažiuoti pajūriu nutiestu dviračių taku - labai geru, asfaltuotu, lygiu. Gerą greitį ten sugebėjom išvystyti, o Mindaugas vieną posūkį išimdamas vos ant šono nenučiuožė :) Daugybė priėjimo prie jūros irgi pakankamai išskirsto žmonių srautus. Be to, visada dviračių take yra pilna suoliukų, kurie visi skirtingi: nuo žiurkėnų rato tipo iki paprasčiausių sujungtų balkių. Atrodo gana neįprastai ir įdomiai. Beje, žmonės į dviratininkus nelabai reaguoja - nes į skambučio garsą retai kas atsisuka, o kartais net atsisukę nesuvokia, kad reikia pasitraukt nuo dviračių tako. Na, čia juos irgi dar auklėti reikia :)

Per daug ilgai neužtrukę Liepojoj nusprendėm sukti jau atgal link Klapėdos. Nuo miesto ribos iki Klaipėdos apie 94 km, iki pasienio zonos - 48 km. Kadangi jau buvo popietė, tai buvom nusprendę, kad minam link Lietuvos ir pagal galimybes bandom nakvoti jau Lietuvoje. Nors aišku, kai aplink pastoviai plaukia tamsūs debesys, sunku kažką konkrečiai planuoti.

Minti buvo visai nesunku - va ką reiškia po žvyrkelio vėl atsirasti ant asfaltuoto kelio. Netgi kelio nelygumai, kurie prasidėjo nuvažiavus apie pusę kelio, per daug nevargino. O ir lietus mus vis aplenkdavo - debesys arba likdavo už mūsų, arba buvo praėję ką tik prieš mus.

Pakeliui dar sutikom keliautoją iš Honkongo. Jis jau pramynė daugiau nei 14.000 km, pravažiavo Kiniją, Kazachstaną, Rusiją, Suomiją, Estiją, dabar važiuoja Latvija, po to kelionę tęs pro Lietuvą, Lenkiją, Slovakiją, Austriją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją, tada keltu persikels į Didžiąją Britaniją ir jau iš ten lėktuvu skris namo. Kolkas jis jau keliauja 4 mėnesius. Keliauja vienas, miega palapinėje kur randa gražią vietą. Kai mes važiavom su plonais sportiniais rūbais, jis jau buvo užsidėjęs gana storą striukę, ilgas kelnes ir rimtus batus. Turbūt orai jam čia nėra labai malonūs. Tiesa, apsikrovęs jis irgi daug: du galiniai Ortliebo krepšiai, ant viršaus didelis neperšlampamas krepšys, priekyje dar du Ortliebo krepšiai ir ant viršaus dar kažkoks maišas, plius krepšelis ant vairo. Bet nors ir daug daiktų vežasi, bet juda pakankamai greitai. Pašnekėjom, pailsėjom ir atsisveikinom palinkėję vieni kitiems gero kelio. Numynėm šiek tiek greičiau už jį.

Kelias likus gal 5-10 km iki Lietuvos sienos labai pablogėjo, kelio šonai nutrupėję, asfaltas nelygiai ištiestas, kratosi ne tik krepšiai, bet ir mes patys. O po numintų 100 km jau jautėsi tokie nelygumai.

Džiaugėmės vėl išvydę Lietuvos pasienį. Sutvarkyta aplinka, lygūs keliai, mandagūs vairuotojai. Lietuva po Latvijos palieka tikrai gerą įspūdį. O mus pasienyje dar pasitiko ir policijos pareigūnai, kurie panašu buvo kiek nustebę ir nesuprato, ko mes tokie laimingi privažiavę pasienį :))

Atsidžiaugę Lietuvos vaizdais nuskubėjom Šventosios link - saulė jau leidosi, o mums dar reikėjo kažkur susirasti nakvynę. Tik nusukom nuo pagrindinio kelio, ir tokia liūtis užėjo, kad nespėjom net pasislėpti. Striukes dar spėjom apsivilkti, bet tik tiek. Greita, bet trumpa liūtis tikrai nemaloniai nuteikė: viskas šlapia ir nešvaru, batai permirkę. Supratau, kad mano kuprinė lietų pakankamai gerai praleidžia, palapinės maišas irgi nuo lietaus jos neapsaugos. Gera patirties prieš kelionę į Italiją - išsibandėm ko reikia ir ko dar mums trūksta. 

Įvažiavę į Šventąją pirmiausia nusprendėm susirasti šiltą kavinę, kur galėtume pavalgyti vakarienę ir šiek tiek pradžiūti. Tinkamiausią radome "Po liepa". Lauke po stogu palikom dviračius, o mes patys sulindom į vidų - norėjome šilumos ir jaukumo. Kadangi labai didelių reikalavimų nekėlėme, tai likome tikrai patenkinti tiek aptarnavimu, tiek ir maistu - padavėjai/-os malonūs/-ios, maistą atneša greitai, sriuba buvo skani ir karšta, žuvies kepsnius paruošė greitai ir porcija pasirodė labai didelė. Tiesa, "jagermeister" neturėjo, bet nenusivylėm ir "žaliom devyneriom". Dar ir telefoną pasikrovėm tuo pačiu. Žodžiu, tikrai maloniai nustebino. Tik į interjerą ten kreipti dėmesio nereikia, nes ten jo tiesiog nėra: OSB plokštėm sienos iškaltos, ir paprastai suolai ir stalai. Dar kitoje salėje grojo kažkas gyvą, bet tikrai ne mums mėgstamą muziką, tai gerai, kad toje pusėje ir nesėdėjom. 

Išvažiavę iš Šventosios judėjom link Palangos su tikslu pakeliui kažkur rasti nakvynei vietą. Čia ir susidūrėm su problema, kai miškas pakankamai šviesus, ir vietos pasistatyti palapinę, kad per daug neatkreipt dėmesio, nėra. Privažiavom jau ir pirmuosius namus netoli Palangos. Kadangi jau buvo beveik visai tamsu, pasukom pro naujus pastatytus kotedžus šiek tiek toliau nuo jūros su tikslu kažkur kampe rast vietą nakvynei. Dar ir žaibuoti pradėjo, po truputį lynojo - oras nieko gero nežadėjo. Toliau už gyvenamųjų namų radom tuščią nušienautos žolės plotą. Problema buvo tik liko gana aukšti ir kieti žolės stagarai - palapinės ant tokių nepasistatysi. Bet laiko ieškoti kitos nakvynės neturėjom. Greitai išsirinkom lygesnę vietą, išrovėm tuos likusius stagarus ir pasistatėm palapinę. Vos tik spėjom įtempti paskutinius kampus ir pasipylė liūtis. Džiaugėmės tuo metu jau turėdami stogą virš galvos. 

Daiktų dėliojimas, pasiruošimas nakvynei ir labanakt...

Dviračių takais palei Baltijos jūrą (2 diena)

Statistika:

Maršrutas: Plazės ežeras - Palanga - Šventoji - Nida (LV) - Pape (LV) - kažkur link A11 kelio (LV)

Atstumas: ~67 km

Važiavimo laikas: ~5 val 3 min

Max greitis: 26,8 km/h

...

Visą šią dieną galima pavadinti "Kaip mes ieškojome dviračių takų Latvijos pajūryje"... Bet apie viską nuo pradžių. 

Išsimiegojom nerealiai puikiai! Kelis kartus pažadino lietus, kai lašai užkrito ant veido (pasirodo, galinio įėjimo buvau neužtraukus iki galo). Bet tai tikrai netrukdė gerai pailsėti. Atsikėlėm apie 9 val., išsivirėm kavos, užkandom javinukų ir per daug ilgai netempę laiko pradėjom pakuotis. Džiaugiausi, kad jokia gamtos apsauga čia mūsų neužtiko. Kad ir nieko blogo mes nedarom (ir gamtos neniokojam, ir šiukšles išsivežam), bet kažkaip nesmagiai jaučiuosi, kai darau kažką tokio, kas oficialiai draudžiama. Ech, galėjau neišgirsti apie šitą naują įstatymą, tai bent ramiai nakvočiau palapinėje :)

Vos susipakavaus daiktus, užėjo trumpas lietutis. Bet mūsų neišgąsdino, nes mes jau dviračių taku miško keliais riedėjom pirmyn link Palangos. Pakeliui pravažiavom Nemirsetos kraštovaizdžio draustinį, pasigrožėjom plytinčiomis erdvėmis su nuostabiu vaizdu į Baltijos jūrą. 

Pralenkėm keletą lėtesnių dviračiais keliaujančių žmonių, prasukom pušynų takais ir gana greitai pasiekėm Palangą. 

Nuostabūs dviračių takai, atskirtos pėsčiųjų zonos, bortelių pažemėjimai, žodžiu viskas padaryta tam, kad tu sėstum ant dviračio ir mintum pirmyn. Prasukę įžymiąja Meilės alėja pasiekėm ir Palangos tiltą - kaip gi apsieisim be nuotraukų ant jo :) Nors vaizdai aplinkui nieko gero nežadėjo - dangus tiesiog akyse niaukėsi ir tamsėjo. 

Tik spėjom padaryti keletą nuotraukų ir pasipylė lietus kaip iš kibiro. Greitai visi susigrūdom po didžiausiu vienos užkandinės skėčiu - tilpom ir mes su dviračiais, ir tėvai su vaikų vežimėliais, ir jaunimo porelės. Greitai ir šitas lietus praėjo, o mes numynėm Basanavičiaus gatve ieškoti maksimos ir mūsų pusryčių :) 

Kad negaištume laiko gaminantis maistą ir plaunant indus, pasiėmėm iš maximos troškinio, kibinų ir šviežių bandelių, o iš šalia esančios kavinukės - ir šviežios skanios kavos. Beje, gavom fainą puodelį su dviratininko fragmentu - sutapimas ar specialus parinkimas? Tegu tai lieka paslaptis :)

Palangoje esu buvusi gana seniai, gal prieš keletą metų. Tad turėčiau pasakyti, kad ji mane maloniai nustebino. Aplinka sutvarkyta, takai, suoliukai, gėlės visur aplink. Matosi, kad į turistų ir poilsiautojų pritraukimą čia investuojama nemažai. Bet aišku, graži aplinka tikrai nekeičia čia besilankančių žmonių stiliaus - ko tik neprisižiūrėjom: ir guminių šlepečių, ir rožinių treningų prie aukštakulnių, ir trumpų blizgančių suknelių (p.s. vis dar rytas buvo), ir viešai geriamo alaus iš butelių. Žodžiu, publika tokia, kokią ir įsivaizdavau. 

Bandant grįžti link dviračių tako pajūryje, vėl užklupo lietus. Šį kartą prisiglaudėm prie kioskelio sienos po nedideliu stogeliu. Kiek geriau sugalvojo keletas vaikinukų, kurie tiesiog pasinaudojo priekių išvežiotojo autobusiuku - jis kaip tik tuo metu buvo atidaręs bagažinę, ir ji puikiausiai atstojo stogą nuo lietaus. Genialu! 

Nuo Palangos pasukom aiškiai pažymėtu dviračių taku link Šventosios. Pakeliui vėl kelis kartus užklupo liūtis. Vienu metu teko gerą valandėlę pasėdėti lauko baro pavėsinėje, nes lietus toks, kad užtektų 5 min pabūti po juo, kad kiaurai permirktum. Nenorėjom papildomų rūpesčių bandant išsidživinti tuos kelis turimus rūbus, tad nusipirkom alaus ir patogiai įsitaisę prie staliuko, nusiteikėm pralaukti liūtį. Kartu su mumis buvo ir daugiau tokių besislepiančių personų - šeima su vaiku, vienas vyras su dviračiu, vėliau dar prisijungė porelė su dviračiais. Jie buvo apsistoję Šventojoje, bet kiekvieną dieną (rytą) važiuoja į Klaipėdą kavos. Super! Turėtų būti smagu :)

Nustojus lyti, toliau judėjom 10 Eurovelo dviračių keliu link Šventosios. Pakeliui dar užsukom į pajūrį nusiplauti apsitaškytų purvu kojų. Bet tai pasirodė beprasmiškas darbas - vos grįžus į šlapią kelią, visos kojos ir vėl buvo murzinos. Bet užtat pasigrožėjom pajūriu ir įlindom į LABAI šaltą Baltijos jūrą. 

Šventąją pasiekėm važiuodami šlapiu keliu, ant galvos vis lašnojant nesibaigiančiam lietučiui.

O štai Šventoji pasitiko tokia pati, kaip ir prieš 10 ar 20 metų... Seni pastatai, mediniai nameliai, juokingos iškabos (pvz. "Saulėtoji Maljorka" ant kelių namelių). Sunku patikėti, kaip šitaip gali nesikeisti aplinka tiek daug metų. Atrodo, bent jau panaikintų tuos juokingus vieno kambariuko dydžio namukus ir normalias poilsiavietes padarytų. Nes kolkas vaizdas ne tiek juokingas, kiek apgailėtinas. Greitai pravažiavom per Šventąją, pervažiavom kabantį beždžionių tiltą ir įsukom į asfaltuotą kelią pasienio zonos link.

Dar Lietuvos teritorijoje pasirodęs ženklas link Liepojos iš karto pakiliai nuteikė - mes vykstame ten!

Trumpa fotosesija pasienio ruože, Lietuvos vėliavėlės tvirtinimas prie dviračio ir pirmyn ieškoti nuotykių pas kaimynus latviukus!

Nuo pasienio netrukus kelias suko į kairę, Nidos kaimelio link (pasirodo, ir latviai turi savo Nidą). Žvyruotas kelias, su daugybe duobių, tenka zigzagais varinėti po visą kelio plotį bandant nors kiek ramiau važiuoti. Kaimas nedidelis, vos keletas sodybų pakeliui, tad netrukus jau ir jūrą privažiuojam. Jausmas, kad tu atsidūrei visiškoje negyvenamoje saloje. Kiek akys užmatė - visiškai tuščias paplūdimys! Ir įsivaizduojat, tai vos už 10-15 km nuo Šventosios.

Trumpai pasimėgavę tyla ir ramybe, bandėm ieškoti kelio tolyn. Aišku, apie asfaltuotą kelią čia jau nė kalbos negali būti. Takas vedė per pajūryje augančią pievą, vietomis labai smėlėtas, ratai šiek tiek klimsta. Bet oras geras, vaizdai puikūs, aplink įvairiausių paukščių balsai girdisi - smagu atsidurti šiek tiek toliau nuo mums įprastos civilizacijos.

Kiek toliau takas pasuyko link pušyno, kurio gaivus kvapas mus lydėjo gerą kilometrą. Mėgavomės kvapais, garsais ir gana kietu miško taku.

Neilgai tęsėsi šis malonumas, nes vos tik miškas baigėsi, mes su dviračiais tiesiog užklimpome pajūrio smėlyje.

Na ką, tvirčiau įsikibom į dviračius ir stūmėmės juos pajūrio takais. Po tokių "kelių" labai džiaugėmės prieš Papės kaimą pajutę nors ir duobėto, bet kieto žvyrkelio dangą. Papės kaimas nedidelis, pakeliui pravažiavom keletą sodybų, kai kuriuos kaip supratau nuomojamos, kai kur įkurti kempingai, kai kurios parduodamos. Gerai pralinksmino "Hilton" viešbutis pakeliui - superinė idėja pralinksminti pro šalį važiuojančius :)

Papėje jau pradėjo rinktis festivalininkai į festivalį "Satta": važiavo automobiliais, keliavo pėsčiomis, statėsi palapines, traukė link jūros, dalinosi įspūdžiais ir pan. Mes irgi su visa minia judėjom link pajūrio. Tiesa, privažiavom tik iki Papės švyturio, kuriam beje jau daugiau negu 100 metų. Toliau mūsų kelias vedė šiek tiek toliau nuo pajūrio juostos.

Kažkur už Papės pasukom link jūros ir nusprendėm pagaliau sustoti pietums. Graži aplinka, šviečianti saulė, gaivus pajūrio vėjas - ko daugiau norėti savaitgaliui? :)

Patinginiavom, lengvai užkandom, ir vėl pajudėjom į kelią. Kad mes bent būtume žinoję, kokie keliai mūsų laukia. Nuolatiniai klimpimai smėlyje, įkalnės, nuokalnės miško keliais, "linksmieji kalniukai" ir t.t. Šituos kelius įveikti tikrai būtų kur kas paprasčiau pėstute arba kalnų dviračiu, ir tikrai pageidautina be krepšių :) Nes jie labai smagiai kratėsi per visas šitas kliūtis. Kas įdomiausia, kad tokie keliai yra pažymėti kaip normalūs dviračių takai. Maždaug sėdi ir važiuoji :) Ech, mėgsta latviai juodą humorą.

Laikas ėjo, mes kratėmės tokiais keliukais, o žemėlapyje atstumas iki Liepojos beveik nemažėja. Stabtelėjom pakeliui rastoj aikštelėj ir pamąstėm, kad miško jau prisižiūrėjom ir reikia ieškoti kelio link pagrindinio asfaltuoto A11 kelio iki Liepojos.

Čia reiktų paminėti, kad google maps visai nerado to miško takelio, kuriuo mes važiavom. Tad čia vėl mus gelbėja jau Beneliukso šalyse išbandyta "CoPilot" navigacija. Ji rado mums kelią iki A11. Tiesa, kelias netrumpas (~9 km) ir ganėtinai sudėtingas. Pradžioje dar mynėme miško keliu, bet vėliau kelias vedė per pelkes. Dviračiai klimpo jau ne smėlyje, o purve, padangos slidinėjo, kelis kartus vos nesiverčiau ant šono. Galima įsivaizduoti, kokie gražūs ir švarūs buvome tiek mes, tiek mūsų dviračiai. Važiuojant toliau dar ir pakelės dilgėlės pradėjo kristi ant kelio, tai iš vis smagumėlis. Bet nei ką keikt gali, nei kaltint - patys sumąstėm, kad norim važiuoti čia, o ne kitur. Tad ir mynėm vietomis lėtai, vietomis šiek tiek greičiau tikslo link. O jis taaaaip lėtai artėjo...

Negana to, dar ir temo po truputį. Giliau įlindus į mišką iš vis malonumas menkas - visur šlapia, uodai ir musės būriais puola... Et, ir kur mes papuolėm?...

Šiek tiek vilties rasti normalesnę vietą nakvynei atsirado išlindus iš miško ir tęsiant kelionę palei aukštą žolę. Bandėm minti kiek įmanoma greičiau. Bet čia mūsų laukė staigmena - kelio gale didžiuliai grandine užrakinti vartai... Jų aukštis - maždaug žmogaus ūgio, aplink juos tvora... O kelias tik vienintelis - tiesiai per vartus ir tolyn. Man pirma mintis - keliamės dviračius per viršų ir bandom ieškot išvažiavimo kitame gale. Bet tada pamatėm užrašą ant tvoros, kuriame šalia latviško ir rusiško užrašo buvo ir angliškai parašyta, kad teritorija saugoma ir prašymas praėjus vėl uždaryti vartus. Apžiūrėjom vartus atidžiau - spyna neužrakinta! Atvyniojom grandinę, prasivedėm dviračius ir vėl užkabinom spyną taip, kaip buvo.

Prieš mus - plati pieva su vietomis augančiais maždaug žmogaus ūgio krūmokšniais. Kelio kaip ir nesimato... Tik labai gerai įsižiūrėjus galima pamatyti kažkada pravažiavusios mašinos vėžias. Bandėm ir mes savo kelią surasti (beje, neįtikėtina, bet per šitą aptvertą vietą navigacija ir rodė kelią link A11). Mindaugas mynė priekyje, aš iš paskos. Ir štai visai netikėtai prieš mus pasirodė gal 20-30 laukinių arklių banda! Vieni gulėjo, kiti vaikščiojo būtent toje vietoje, kur ėjo mūsų kelias. Mindaugas kažkaip ramiai pro šoną pravažiavo, o vos man priartėjus prie arklių, jie pajudėjo ir užstojo man kelią. Aš jau vos ne panikoj, ką daryt?... Vis tik arkliai laukiniai, gerokai už mane didesni, nors visada maniau, kad jie draugiški žmogui, bet pamačius jų tiek vienoj vietoj (o dar su jaunikliais), pasidarė neramu. Ramiai, lėtai, stebint arčiausiai esančių arklių reakcijas pravažiavau pro juos. Bet jau buvau sumąsčiusi, kaip greitai tektų minti, jei kažkuris iš jų palaikytų mane priešu :) Pravažiavus juos nuskuodžiau kiek įmanoma greičiau nuo jų :) Lauko gale radome kitus vartus su tokiu pačiu prašymu juos uždaryti, kai praeisime. Tą ir padarėme. Toliau jau riedėjome normalesniu žvyrkeliu.

Pirmoje pamatytoje sodyboje paprašėme, kad įpiltų vandens. Ir likus iki asfaltuoto A11 kelio ~1km radom visai neblogą vietą nakvynei. Šalia atokaus retai pravažiuojamo kelio, buvo medžiais nuo kelio atitverta nušienauta pieva. Panašu, kad kažkas ją prižiūrėjo. Įsikūrėm šios pievos kamputyje ir jau temstant gaminomės skanią vakarienę. Jau vakarieniaujant pamatėm keliu iki mūsų einančią senyvo amžiaus moteriškę su šuniu, kuris nuolat ant mūsų lojo. Pasirodo, visai šalia mūsų įsirengtos stovyklavietės yra jos pašto dėžutė. O tuo pačiu ji dar ir iki mūsų atėjo. Galvojom, kad jei norės išvaryti, tai apsimesim užsieniečiais, kalbančiais tik angliškai ir gal numos į mus ranka. Bet ji tiesiog pasidomėjo mūsų, ar mes nebijom lietaus ir gal norim viduje pernakvoti? Mandagiai padėkojom, bet likom pas save palapinėje :) 

Dviračių takais palei Baltijos jūrą (1 diena)

Statistika:

Maršrutas: Klaipėda - Karklė - Plazės ežeras

Atstumas: 15,09 km

Važiavimo laikas: 1 val 13 min

Max greitis: 29,4 km/h

...

Trys laisvos dienos! Ir mes jau susikrovę dviračius į mano mažąją Fabią judam link pajūrio! Įsivaizduojat kaip du dviračiai ir turizmo įranga telpa į šitą mažąjį hečbeką? Pasirodo, būna stebuklų :)

Šį kartą mūsų inventorių papildė du nauji Ortlieb'o krepšiai. Pagaliau Mindaugas nebesikankins su pigiais ir prastais krepšiais. O į šituos manau sutalpinsim ir reikalingus daiktus, ir netgi ne vieną skardinę alaus :)

Taigi, ketvirtadienio vakarą apie 20 val. mes pagaliau pasiekėm Klaipėdą. Buvusios Mindaugo klasiokės kieme saugiai palikom mašiniuką savaitgalio poilsiui, susipakavom dviračius ir daiktus ir apie 21 val. pajudėjom ieškot nuotykių. 

Nuo pat Klaipėdos įvažiavom į puikų dviračių taką: asfaltuotą, platų, su aiškiomis nuorodomis. Važiavom mišku ir mėgavomės gaiviu vakaro oru. Pakeliui prasilenkėm su daugybe sportuojančių žmonių (ir dviratininkų, ir bėgikų). Tik visi judėjo Klaipėdos centro kryptimi, mes vieni tolom nuo jo :)

Kartu su keletu jaunų vaikinukų kirtom geležinkelį ir toliau pajudėjom priešingomis kryptimis: jie greičiausiai lėkė ieškoti naktinių linksmybių, o mes bandėm vytis besileidžiančią saulę. Temo gana greitai. Olandų kepurės apžvalgos aikštelę pasiekėm jau tamsoje. Nuo čia dviračių takas trumpam įsilieja į automobilių kelią. Užsidėjom šviesą atspindinčias liemenes, įsijungėm žibintus ir pirmyn link Karklės. Eismas nedidelis, vos viena kita mašina, o ir tos aplenkia labai padoriu atstumu. Greitai pasiekėm Karklės gyvenvietę, kur jau rinkosi pirmieji žmonės į festivalį. Kažkur pajūryje skambėjo muzika, nuotaikos visų superinės, jaučiu smagus laikas čia jų laukia. Turėjom ir mes čia būti, bet paskutinę minutę nusprendėm sėst ant dviračių ir laisvas dienas praleist aktyviai. 

Nedaug pavažiavę už Karklės, vėl įsukome į dviračių taką ir jau pradėjome mąstyti apie nakvynės vietą. O nuo liepos mėn. naujai išleistas įstatymas, kad nebegalima bet kur statyti palapinės ir nakvoti, tai gerokai pasunkino. Kiek teko domėtis internete, pajūryje oficialių stovyklaviečių su galimybe statyti palapines tiesiog nėra. Smagu, turim tokį puikų pajūrį, bet sudarytų sąlygų keliautojams čia apsistoti nėra. Aišku, yra kempingas, bet mūsų keliavimo būdas tiesiog prieštarauja tokiems variantams - mes mėgstam būti kiek įmanoma laukinėje gamtoje, statytis palapinę ten, kur mes norim, patys išsirinkti nakvynės vietą. Iš vis, mums nepatinka, kai kažkas nurodinėja, ką reikia daryti :) Taigi, šią naktį būsime nelegalai gamtoje. Iš karto už Plazės ežero šalia dviračių tako pamatėm gražią pievą, kurią nuo pagrindinio kelio skyrė kelios eilės nedidelių pušų. Tobula vieta vakaro poilsiui. Išsirinkom lygesnę vietą, pasistatėm palapinę ir iš karto pradėjo lyti - nespėjom net dviračių surakinti. Sulindom į palapinę ir pralaukėm tas kelias lietingas minutes bandant įsirengti jaukų guolį miegui. Nustojus lyti vėl išlindom lauk ir gaminomės vakarienę - makaronus su dešrelėm. Ir kaip jau tapo tradicija, prie vakarienės turim vyno (man) ir alaus (Mindaugui). Vakarieniavom žiūrėdami į kylantį mėnulį - prieš akis didžiulis link delčios einančio mėnulio diskas apšvietė viską aplink. Tiesiog žavi ir jauki romantika :)