Tenerifė (ES) - Masca tarpeklis - vieta, kur sustojęs laikas

Kaip jau supratote, mes tikrai nesirenkam lengvų, tradicinių kelionių ir masės turistų lankomų vietų. Mūsų nedomino muziejai, vandens parkai, zoo sodai ir panašios vietos. Mes norėjom ten, kur norėdamas patekti turi iš dalies mesti iššūkį sau - kopti, lipti, eiti, žygiuoti. Tokie jau mes esam :)

Taip mūsų lankytinų vietų sąraše atsidūrė Masca. Tai labai labai mažytis kaimelis šiaurės vakarinėje salos dalyje. Šiuo metu ten likę vos apie 100 gyventojų ir tai dauguma ten yra tik dėl turistų. Kaime yra keli restoranėliai, kiti gyventojai pardavinėja vaisius ar vietinius dirbinius. 

Sakysite, kokia čia "neturistinė" vieta, jei į Masca kaimą pastoviai važiuoja autobusų pilni turistai? Na, taip, autobusai važiuoja, bet kiek turistų iš tų autobusų išdrįsta 5,4 km leistis tarpekliu žemyn iki vandenyno pakrantės, o po to tiek pat lipti atgal? Ir tai ne šiaip sau pasivaikščiojimas parke, o takas, einantis per stačius akmenis, brendant per upelį, šokinėjant per kliūtis. 

Na, bet kol privažiuosit patį kaimą, dar teks gerokai pavargti važiuojant serpantinų keliu. Šis kelias labai siauras, vietomis vos prasilenkia dvi lengvosios mašinos. O jei iš priekio atvažiuoja autobusas, tada jau specialioje salelėje sustoji ir lauki kol prasilenksi ir kelias bus laisvas. Bet šiek tiek adrenalino prieš žygį tikrai nekenkia :)

Pats pėsčiųjų takas prasideda kaimo viduryje, šiek tiek palipus žemyn nuo pagrindinio kelio. Nuo pat pradžių takas labai puikiai sužymėtas, kas 200 m yra ženklai, rodantys kiek jau nuėjome kelio. Pasiklysti čia neįmanoma. Juk visas takas eina palei tarpekliu tekantį upelį. Tad vienintelė klaida, kurią galima padaryti - kurį laiką eiti ne toje upelio pusėje. Be to, šalia ir įprastų "kilometrinių" ženklų, visas takas dar pažymėtas baltais arba geltonais ženklais (tiesiog dažų dėmėmis) ant didesnių akmenų ar uolų. Šis žymėjimas ypač gerai pasimato lipant atgal į viršų.

Takas nuo kaimo prasideda pakankamai lengvas, platus ir aiškus. Yra laiptukai, tvorelės, tiltukas. 

Paėjus apie kilometrą žemyn jau prasideda pats įdomumas - palei stačias uolas jokių apsaugų (paslysi - tavo reikalas), takas vietomis vos kelių pėdų pločio, akmenys statūs ir vietomis šlapi. 

Dažnai stebint aplink esantį grožį akys nejučia nukrypsta nuo einančio tako. Ir tai ne tik į dangų besistiebiančios uolos, bet ir maži kriokliukai bei įvairių rūšių kaktusai ir palmės. Kai kurie kaktusai jau pasipuošė pavasariniais žiedais.

Beeinant nenustebkit sutikę saulėkaitoje miegančių laukinių kačių - čia jų yra, ir jei tikėsim skelbimu dar tako pradžioje, net pakankamai daug. Matant tuos mielus gyvūnėlius norisi ir paglostyti, ir ką nors skanaus jiems iš kuprinės ištraukti. Bet mintyse vis prisimeni užrašą viršuje "kad ir kokie mieli gyvūnėliai yra katės, bet jų negalima maitinti. Nes besiveisdamos tarpeklyje jos naikina visą smulkiąją gyvūniją". Bet mūsų sutiktas katinas tikrai buvo prie žmonių įpratęs, gulėjo vos ne tako viduryje ir jam buvo visiškai neįdomūs nei einantys žmonės, nei jų glostymai. 

Man ypač didelį įspūdį paliko vyresnio amžiaus žmonės, kurie pasiramstydami su dviem lazdomis ir prisilaikydami už uolų, lėtai bet užtikrintai judėjo tarpekliu žemyn. Žavi jų užsidegimas, šypsenos veide ir drąsus žingsniai. Tad jei kažkam atrodo, kad nesugebėsite pereiti tarpekliu ar neužteks jėgų - patikėkit manim - jūs tą tikrai padarysite! Tuo labiau, kad nusileidus į pakrantę galima iki Los Gigantes uosto grįžti su laiveliu.

Masca tarpeklio pakrantę (dar vadinamą Mascos paplūdimį) pasiekėme po 3 val 10 min ramaus ėjimo, dažnų sustojimų pafotografuoti ir šiaip pasimėgauti akimirka. 

Deja, bet smėlėto paplūdimio, ant kurio būtų malonu išsitiesti trumpam poilsiui tikrai nėra. Aplink vien tik akmenys, ir į jas besidaužančios vandenyno bangos. Bet kadangi po žygio beprotiškai norėjome atsigaivinti, tai sugalvojom paprasčiausią būdą - atsargiai paėję palei akmenis į vandenyną susiradom lygesnį akmenį, atsisėdom, stipriai įsirėmėm kojomis į dugną ir laukėm bangų :) Paprasta ir efektyvu - maudynės besėdint ir užkandžiaujant :)

Beje, jei kelionėje pritrūksite gėrimų ar užkandžių, pakrantėje sėdėjo moteris, kuri turėjo ir vaisių, ir netgi gėrimų nešiojamame šaldytuve. Šalia taip pat buvo kelios moterys, kurios siūlė bilietus laiveliu iki Los Gigantes. Maloniai padėkojom ir pasakėm, kad mes lipsim atgal. Jos tikrai nenustebo - tai čia pakankamai įprasta. 

Kol mes pakrantėje poilsiavom ir kaupėm jėgas kopimui atgal, į pakrantę atėjo gal 10 pavienių keliautojų ir viena organizuota grupė. Kokių tik žmonių neprisižiūrėjom - nuo pilnai pasiruošusių keliautojų su kuprinėmis ir lazdomis iki beveik tobulom šukuosenom, makiažu ir prabangiom rankinėm bei blizgančiais sportbačiais pasipuošusių moterų, kurios tik priėję pakrantę iš karto įsėdo į laukiantį laivelį.

Pusvalandį patinginiavę, susidėjom likusį maistą ir gėrimus į kuprines ir patraukėm aukštyn. Jei į apačią ėjome pakankamai lengvai ir praktiškai nepavargom, tai į viršų jau judėjome šiek tiek sunkiau. Pakeliui sutikome nemažai žmonių, dar tik lipančių į apačią. Kai kurie linkėjo sėkmės kopiant, kiti praeidami tik pasisveikindavo ir nusišypsodavo, kiti klausė, kiek dar jiems liko iki pakrantės. Šie buvo labiausiai pavargę ir nudžiugdavo, kai pasakydavom, kad liko vos 800 m ar tik 1 km.

Ėjom atgal žvelgdami į visiškai kitokius vaizdus negu leidžiantis žemyn, skaičiuodami laiką iki saulės nusileidimo ir tikėdamiesi laiku pasiekti kaimą. Pakeliui pajuokaudavom, kad sutemus čia būtų galima siaubo filmą filmuot - tarp aukštų uolų pasijunti toks mažytis ir atskirtas nuo išorinio pasaulio. Turbūt net jei klyktum, niekas negirdėtų :)

Beje, lipant atgal sunkiausia dalis yra jau pabaigoje - maždaug likus 1 km iki finišo. Tada kelias labai smarkiai statėja ir galiausiai paskutiniai keli šimtai metrų lieka tik laiptukai į viršų. Ech, sunku ir daug jėgų reikalauja toks finišas. Užtat užlipus iki pirmojo restoranėlio, iš karto pasiėmėm šalto alaus, atsisėdom lauko terasoj su vaizdu į tarpeklį ir ištiesėm pavargusias kojas. Saulė tuo metu jau po truputį leidosi už uolų, o aplink mus lakstė keletas vietinių vaikučių, šalia kojų vis atsiguldavo mažytis katinėlis, ir jiems buvo visiškai vienodai, kad tu jautiesi vos ne į Everestą užkopęs :) Beje, į viršų užlipom kur kas greičiau, užtrukom 2 val 30 min.

Na ką gi, įveikėm dar vieną išsikeltą tikslą, pailsėjom, išgėrėm skaniausio alaus už 2,5 eurų ir palikom Masca kaimelį, apsuptą ne tik uolų, bet ir besileidžiančių debesų.

Tenerifė (ES) - V & M kopia į Teidę

Dar prieš nusiperkant skrydžio bilietus buvome nusprendę, kad jei jau keliaujam į Tenerifę, tai pėsčiomis užkopti į Teidę bus mūsų tikslas Nr. 1.

Taip jau susiklosčius aplinkybėms ir pasiankstinus kelionę 4 dienomis, nusprendėm tarpinę nakvynę tarp dviejų viešbučių pasiimti Teidės viršūnėje. Ok, nakvynę tai turim, dabar iki jos reikia kažkaip "nusibastyti" :)

Rytas prasidėjo labai ramiai ir gana tingiai, juk buvom pasiskaitę, kad žygis į Teidę užtruks apie 5 val. (vadinasi nuo ryto ten kaip ir nėra ko važiuot). Taigi išsiregistravom iš viešbučio Puerto de la Cruz ir patraukėm pro La Orotava link Teidės. 

La Orotava yra nedidelis, bet labai jaukus miestukas su siauromis ir labai stačiomis gatvelėmis, gražiais senovinio stiliaus pastatais, puikiomis aikštėmis ir jaukiais skverais bei vidiniais kiemeliais. Visas La Orotava senamiestis yra paskelbtas nacionaliniu paminklu. Čia neplanavom ilgiau užtrukti, tad ir pasivaikščiojimui laiko daug neskyrėm. Nors iš tiesų mielai čia sugrįžčiau bent pusdieniui ir ramiai apeičiau visas gražiausias vietas. 

La Orotavoj užtrukom nepilnai valandėlę, trumpai pasivaikščiojom po miestelį, nusipirkom maisto ir gėrimų kelionei ir patraukėm tolyn. 

Pakeliui pralenkėm TF-21 keliu į kalną važiuojančius dviratininkus. Su nostalgija prisiminėm savo vasaros kelionę, o mintyse palinkėjom jiems ištvermės minant visą laiką į kalną.

Pėsčiųjų takas į Teidės viršūnę prasideda kelio TF-21 40.7 kilometre. Ten yra nedidelė stovėjimo aikštelė, kurioje telpa iki 10 automobilių. Tačiau jei ten vietos ir nerasite, aplink kelių šimtų metrų atstumu pilna kelio praplatėjimų ar net sustojimo vietų, kur drąsiai galima palikti mašiną. 

Į pėsčiųjų tako pradžią atvykom apie 14 val. Vos pradarius mašinos duris, pūstelėjo iš kojų verčiantis vėjas. Ok, suprantama, kad oras nuo paplūdimio gerokai skiriasi. O juk iš Puerto de la Cruz išvažiavom su maikutėm, šortais ir basutėm. Teko iš karto rengtis džinsus, džemperius ir rimtus batus. Į kuprines susikrovėm maistą, vandenį ir striukes. Nepamirštam ir fotoaparato bei telefonų. 

14.40 val. pradėjom savo kelionę. 

Tako pradžia labai lengva – kelias platus, kilimas į kalną minimalus, aplink nuostabūs popietinės saulės apšviesti Teidės nacionalinio parko vaizdai. Eini ir bandai visą šį grožį sugerti į save. 

Didelį įspūdį palieka aplink tave plaukiantys debesys. Tada suvoki, kad žemiau sala paskendus šešėlyje, o tuo tarpu tau tiesiai virš galvos šviečia saulė. 

Beeidami sutikom keletą pakeleivių: vieni ėjo tik keletą kilometrų, tada apsisukdavo ir traukdavo atgal; kiti mums kompaniją palaikė iki pat pabaigos. Tiesa, prieš sudėtingiausią kopimo etapą juos pralenkėm ir hostelyje jų sulaukėm tik nusileidus saulei. 

Maždaug 5,5 km (apie 2,5 val) ėjome sąlyginai lengvu keliu. Retkarčiais stabtelėdavom, pafotografuodavom, pailsėdavom, bet judėjom gan greitai. Netrukdė nei nuolat siaučiantis labai stiprus vėjas, kuris vietomis pasirodydavo tokiais gūsiais, kad atrodo nuneš tave su viskuo.
(keliaujantiems turbūt reiktų paminėti, kad tualetų aplinkui galima net nesitikėti surasti, tad prispyrus reikalui teks ieškoti kokio didesnio akmens ir užuovėjos nuo vėjo bei kitų žygeivių akių).

Šiek tiek pailsėjus pradėjom kopti likusius 2,5 km, kurie jau ėjo stačiai į kalną. Takas ėjo per akmenis, sniegą ir ledą. Nežinau, kiek ten laispnių buvo, bet jeigu laikėsi sniegas, vadinasi teigiamos temperatūros sunku buvo galima tikėtis. Šalo ir rankos, ir kojos, ir ausys. Užsivyniojau skarą, išsitraukiau ne tik džemperio, bet ir striukės "kapišoną", kuprinėje susiradau pirštines ir sukaupus jėgas, po truputį kilau į viršų.

Organizmas jau pradėjo keistai reaguoti į deguonies trūkumą, staigų aukščio kitimą ir fizinį krūvį. Teko kvėpuoti ganėtinai tankiai ir sustojimus daryti labai dažnai. O ilgai poilsiauti negalėjom - saulė po truputį leidosi, temo, o jei jau net šviesoje kartais teko paieškoti tako tarp akmenų, tai tamsoje tai būtų visiškai "mission impossible". Būtų kur kas lengviau kopti, jei matytum, kur gi jau finišas. Deja, hostelis buvo taip pasislėpęs tarp uolų, kad jį pamatėm likus gal tik 50-100 m.  

Jūs net negalit įsivaizduoti, koks palengvėjimas ateina, kai po tokio sunkaus kopimo (kuris nuo pat automobilių stovėjimo aikštelės užtruko lygiai 4 val.) pamatai viršuje nedidelį namelį. Tikslas jau čia pat! O kiek įgauni jėgų, kai terasoje stovintys žmonės pradeda šūkauti ir raginti tave vis judėti pirmyn! Užlipus ant paskutinio laiptuko pirmiausia norisi griūti ant terasoje esančio akmeninio suoliuko, o po to visam pasauliui rėkti "I DID IT!!!" :)

Kai praėjo pirmoji euforijos banga, užėjom į hostelio virtuvėlę arbatos. Kadangi jį pasiekėm 18.40 val, į kambarius dar neįleido (įsikurti ten galima tik nuo 19 val). Įėjus į vidų, euforija šiek tiek dingo - viduje šalta, židinys neveikia, virtuvėlėje yra vos du nedideli elektriniai radiatoriai (kaip vėliau sužinojome, kambaryje iš vis tik vienas)... Brrrrr... Po tokio šalto vėjo,  kuris lydėjo viso kopimo metu, tikrai norėjosi mažų mažiausiai bent jau šiltos patalpos. Na, nieko... Bent jau turėjom pakankamai arbatos, tai jos užsiplikinę bandėme šildytis sustirusias rankas. Nors buvau skaičiusi, kad alkoholinių gėrimų geriau nesinešti (taip ir nesupratau kodėl), bet tuo metu tikrai būčiau mielai išgėrusi kokią taurę vyno ar 50 g ko nors stipresnio.

Beje, ispanų porelė, kurią pakeliui pralenkėm, į hostelį atėjo tik apie 19.30 val., kai lauke jau buvo aklina tamsa. Paskutinius kelis šimtus metrų jie ėjo pasišviesdami prožektoriais. Net nenorėčiau pagalvoti, kas būtų tokioje vietoje tamsoje išklydus iš kelio ir nerandant nakvynės vietos...

Bet geriau apie linksmesnius dalykus :) Kai jau įsikūrėm kambaryje ir gavom dviaukštę lovą (iš viso jų buvo 7), grįžom į virtuvėlę vakarieniauti. Skambėjo indai, kvepėjo šildomas maistas ir visi dalinosi įspūdžiais. Beje, tarp visų 18 tą dieną apsistojusių turistų, tik mes vieni buvom ne ispanai. Po vakarienės vieni ėmėsi skaityti knygas, kiti nuotraukas peržiūrinėt, filmą žiūrėt ar UNO žaist... Turbūt net nereikia sakyti, kad populiariausia sėdėjimo vieta virtuvėje buvo šalia radiatoriaus - vos tik kas nors pasitraukdavo, ją iš karto užimdavo kitas dar nesušilęs keliautojas. Neilgai tas relax'as tęsėsi, nes jau apie 21.30-22.00 val. visi po truputį persikraustė į kambarius. Nuovargis vis tik darė savo...

Miegoti buvo sunku. Gal įtakojo tai, kad esam net 3270 m virš jūros lygio, gal kad kambaryje vis dar buvo šalta, gal kad nuovargis neleido organizmui "atsijungti". Tad kai vos kelios minutės po 5 val. ryto visi pradėjo judėti, atrodo normaliai užmigę net nebuvom.
Ui, kaip šalta buvo išlįsti iš šiltų patalų...

Tik atsikėlę sužinojom, kad mums leidžiama kopti iki pat viršūnės. Woohoo!!! Iki to laiko gana ilgai takas buvo uždarytas dėl visą Teidę užklojusio sniego. Greitai susiruošę, išgėrę karštos arbatos, susiskirstėm į didesnes grupeles ir patraukėm į visišką tamsą (mes į viršūnę kopėm su dar trim jaunais ispanais). Kelias į viršūnę vos matėsi, didelė dalis jo buvo padengta sniegu arba ledu. Taką, kur reikia eiti, bandėm atsekti pagal kitų paliktus pėdsakus. Stiprus vėjas, į visur besismelkiantis šaltis ir sniegas po kojomis buvo pastovūs mūsų palydovai. Tuo metu labai pasigailėjau, kad nebuvom pasirūpinę apatiniais termo rūbais ir rūbais nuo vėjo. Džinsai, kuriais buvom apsirengę, atrodė dar labiau traukia šaltį negu nuo jo apsaugo.

Kopėm sunkiai, dažnai stojom, nuolat ieškojom tinkamo kelio, kuris deja vis dar buvo labai smarkiai padengtas sniegu ir ledu. Vietomis sniege tarp uolų matėsi nedidelės įgriuvos, netyčia paslydus ir įkritus, mažų mažiausiai gali pasitempti koją. O ką tada darytum tokioj vietoj - neaišku. Kad ir kaip stengėmės sekti taką, tačiau vienu metu jį visiškai pametėm. Prieš akis - ledu ir prišalusiu sniegu padengtas kalnas, aplink nesimato nei vienų kitų keliautojų. Į kurią pusę eiti - neaišku. Žinom, kad visi norim tik į viršų, bet per kur ten patekt? Bandėm kopti į kalną - batai slysta kaip nuo apšalusio stiklo. Vieną ispaną vos spėjau sugriebti ir sulaikyti, kai jis paslydo ir čiuožė žemyn. O jis net neturėjo pirštinių, bandė plikais pirštais laikytis už ledo.

Supratom, kad taip nieko nebus. Šiek tiek nusileidom žemyn, ir paėję palei kalną radom sąlyginai saugesnį "kelią" (rašau kabutėse, nes ten normalaus kelio tikrai nebuvo), kuriame tarp ledo ir sniego bent jau buvo keletas akmenų, į kuriuos galėjom atsispirti. Pakeliui viena ispanė pastoviai kartojo "no puedo, no puedo" (isp. "aš negaliu, negaliu")... Atrodė, kad toks kelias niekada nesibaigs, o tolumoje jau po truputį šviesėjo, neužilgo turėjo patekėti saulė. O juk mūsų pagrindinis tikslas buvo sutikti saulę viršūnėje. Mintyse, priešingai negu kolegė ispanė, aš sau nuolat kartojau "tu gali, tu gali" ir iš visų jėgų bandžiau kopti į viršų.

Kai praėjom ledą ir sniegą, viršuje jau pasirodė plikas gruntas ir akmenys. Atrodo, visi kūno raumenys atsipalaidavo, kai suvoki, kad nebereikės įtempus kojas bandyti išsilaikyti ant kalno paviršiaus. Pakopus dar keletą minučių į viršų, ant kraterio viršaus pamatėme kitus turistus iš hostelio. Mes nebetoli! Paskutinius metrus į kalną įkopėm rekordiniu greičiu ir pagaliau mes Teidės ugnikalnio viršūnėje!!! Koks juokas apėmė pamačius, kad mes visą sudėtingiausią kelią iki viršūnės užlipom iš priešingos kraterio pusės, kur netgi apsauginės juostos aptvertos. Ką gi, tikrai ne lengviausią kelią pasirinkom :)

Į viršų užkopėm likus vos kelioms minutėms iki gražiausio momento per šią kelionę - virš debesų tekėjo saulė...

Jausmo, esant ten, neįmanoma apsakyti - euforija, pasididžiavimas... Daugybė jausmų vienu metu aplanko, akyse net pradeda kauptis ašaros... Atrodo nebejauti nei kiaurai pučiančio ledinio vėjo, nei šąlančių rankų, nei pavargusių kojų... Aplink tik jauti ypatingai ryškų sieros kvapą, matai iš kraterio gilumos besiveržiančius garus...

Norėdami kuo ilgiau pabūti šioje vietoje, net susispietėm visi į bendrą krūvą už uolų ir bandėme kartu nors kiek sušilti. Iš visų 18 hostelyje nakvojusių žmonių viršūnėje saulėtekį sutikom tik aštuoniese.

Kai saulė pakilo, po truputį pradėjom leistis iki keltuvų aikštelės. Tada ir pamatėm tikrąjį taką, kuriuo ir mes turėjom ateiti. Beje, nieko keisto, kad žmonių, pakilusių iki viršaus su keltuvu, neleido lipti į viršūnę. Dalis kelio buvo padengta ne mažiau kaip 1 m sniego sluoksniu. Teko ir mums žemyn leistis ne tik keliuku, bet ir šalia jo esančiais apledėjusiais akmenimis. Pabuvę viršūnėje nusprendėm, kad žemyn pėsčiomis tikrai nebesileisim - vis tik nepakankamai buvom pasiruošę, sušalom ir gerokai pavargom. Todėl galimybė nusileisti keltuvu (kad ir už 12,5 EUR) atrodė kaip išsigelbėjimas :)

Keltuvų aikštelėje vėjas buvo šiek tiek mažesnis, nors lauke vaikščioti nebesinorėjo. Visi suėjom į vidų ir laukėm, kol 9 val. ryto pas mus užkils pirmasis keltuvas. Kažkas iš kuprinės išsitraukė šokolado, kurį visi su dideliu džiaugsmu pasidalinom.

O sulaukus keltuvo gana greitai nusileidom žemyn nuo kalno, į kurį vakar taip sunkiai kopėm...

 

Nusileidus žemyn, sužinojom, kad keltuvų aikštelėje viršuje tuo metu buvo -1 laipsnis, o vėjo greitis siekė 60 km/h.
Kadangi mašiną buvom palikę pėsčiųjų tako pradžioje (40,7 km), o nusileidom 43 km, teko dar šiek tiek iki mašinos paeiti. Bet koks palengvėjimas buvo atsisėsti į mašiną, iki maksimumo įsijungti mašinos šildymą (ko turbūt Tenerifėje beveik niekas nedaro), nusiimti striukes ir pirštines...
Mašinų stovėjimo aikštelėje tuo metu buvo vos +3 laipsniai šilumos, bet mums jau buvo taip šilta... :)

Trumpai pailsėję patraukėm per Teidės nacionalinį parką link kito mūsų užsakyto viešbučio Puerto Santiago miestelyje vakarinėje Tenerifės dalyje. Pakeliui mus lydėjo tokie vaizdai:

Likusi diena buvo skirta absoliučiai pasyviam poilsiui prie vandenyno... :)

Kokios išvados po šios dienos?

• Ar patiko? Labai.
• Ar  dar kartą lipčiau? Be abejonės.
• Ar rinkčiausi tą patį metų laiką? Na, manau šiltesniu oru būtų kur kas maloniau. 
• Ar kažko pritrūko? Hm... Vyno taurės viršūnėje ir šiltų rūbų :)
• Ar kažko buvo per daug? Vandens. Dviese buvom pasiėmę 3 l vandens, neišnaudojom nė pusės. Žinoma, šiltesniu oru vandens reiktų daugiau. 
• Ar kitiems rekomenduočiau? BŪTINAI! Ir čia jau daugiau komentarų nereikia :)

Tenerifė (ES) - pasiruošimas kopimui į Teidę

Bendras kelionės į Tenerifę įspūdis – nepaprastai įspūdinga ir graži gamta, nuostabus klimatas, skanus maistas, linksmi ir laimingi vietiniai žmonės, puikūs paplūdimiai, didelės vandenyno bangos. Grįžtant atgal sakiau, kad dar bent 2 savaites tikrai turėčiau čia ką veikti – kiek dar neišvaikščiota pėsčiųjų takų, kiek nepamatytų paplūdimių ir gražių miestelių, neišbandytas plaukiojimas banglentėm, nenuplaukėm į La Gomeros salą... Jei tik galėčiau, vykčiau atgal kad ir šiandien pat. 

O kaip pačias įsimintiniausias kelionės akimirkas galėčiau įvardinti keturias sąlyginai nemokamas pramogas:

• Kopimas pėsčiomis į Teidę, nakvynė ten esančiame hostelyje, ir saulės sutikimas Teidės viršūnėje.
• Kelionė Masca tarpekliu nuo kaimelio iki pakrantės ir atgal į viršų. 
• Pėsčiųjų takas nuo Vilaflor miestelio iki Paisaje Lunar (Mėnulio slėnio) ir grįžimas atgal.
• Pėsčiųjų takas per Laurų miškus Anagos kalnuose.

Teidė

Bendra informacija:

•  Keltuvas į Teidės viršūnę (Teleferico del Teide) yra kelyje TF-21 43 kilometre. Keltuvų darbo laikas 9.00 – 16.00 (pakilimas), 9.00 – 17.00 (nusileidimas). Kilimas užtrunka apie 8 minutes. Keltis nerekomenduojama nėščioms moterims, kūdikiams ir mažiems vaikams ir žmonėms, turintiems širdies problemų.
•  Prie keltuvų yra nemokama automobilių stovėjimo aikštelė.
•  Norint užkopti į pačią Teidės viršūnę, reikalingi leidimai. Juos galite užsisakyti čia: https://www.reservasparquesnacionales.es. 
• Užkilus keltuvu yra keturi pasivaikščiojimo takai. Nr. 7 – La Rambleta (tiems, kurie kopia pėsčiomis nuo apačios arba leidžiasi žemyn pėsčiomis); Nr. 10 – Pico Teide (kopimas į pačią viršūnę tik su leidimais); Nr. 11 – La Fortaleza; Nr. 12 – Pico Viejo.
• Jei pasirinksite nakvynę hostelyje, bet norėsite į viršų kilti keltuvu, tada jums nuo keltuvo aikštelės reikės rinktis taką Nr. 11 link La Fortaleza, o tada taką Nr. 7 iki hostelio. Tokiu atveju reiktų nepamiršti, kad į hostelį įleidžiama nuo 17 val (į virtuvę-valgomąjį ir tualetus), o nuo 19 val – į kambarius. Į hostelį būtina ateiti iki 22 val. 

Kopimą pėsčiomis ir nakvynė hostelyje:

• Pėsčiųjų takas Nr. 7: Montana Blanca – La Fortaleza. Pėsčiųjų takas prasideda kelyje TF-21 40,7 kilometre (28°15'34"N 16 36'12"W). Pėsčiųjų tako pradžioje yra nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė (kokiems 8 automobiliams), tačiau aplink palei kelią yra dar kelios vietos, kur laisvai galima palikti automobilį, tad ne problema ir neradus ten vietos. 
• Hostelis pakeliui į Teidės viršūnę (Altavista Refuge) yra 3260 m aukštyje. Nakvynę rezervuoti galima puslapyje http://www.telefericoteide.com, kaina 20-24 eurai (pirmadienį – ketvirtadienį nakvynė 20 EUR, penktadienį-sekmadienį 24 EUR). Tame puslapyje yra ir detalesnė informacija apie nakvynę hostelyje. 
• Užsisakius nakvynę hostelyje automatiškai gauti leidimą kopti kitą rytą (iki 9 val) į Teidės viršūnę, jokių papildomų rezervavimų nereikia. 

Nakvynė hostelyje (refuge):

• Yra patalynė, tualetai, kriauklės (šaltas vanduo), dušų nėra.
• Virtuvėje yra puodai, keptuvė, virdulys, mikrobangų krosnelė. 
• Buvau radus perspėjimą internete, kad pasiimti pakankamai vandens, nes ten jį reikės pirkti. Iš tiesų, imkit vandenį tik atsigėrimui, o maisto gaminimui, arbatai ir pan. vandenį visi pylėmės iš čiaupo. 
• Maistą geriausiai pasiimti lengvai pašildomą ir lengvą (ypatingai svorio atžvilgiu). Mes turėjom pasiėmę užpilamos sriubos, sumuštinių, vaisių, alyvuogių, arbatos pakelių (viršuje arbatos pakelių negausite).

Kopimas:

• Reikalinga tinkama apranga ir avalynė (viršuje dažnai būna apie 0 ar dar mažiau). 
• Būtinas prožektorius rytui, kai tamsoje reiks kopti į Teidės viršūnę (aš maniau prasisuksiu su Iphone'o prožektoriumi, deja viso kopimo į viršūnę jis neatlaikė, išsikrovė...). 
• Reikia nepamiršti pasiimti pakankamai vandens ir daryti dažnus sustojimus, kad prisitaikytumėt prie besikeičiančio deguonies kiekio.

Tenerifė (ES)

Šaltomis žiemos dienomis taip norisi ten, kur šilta, malonu, šviečia saulė ir nereikia ieškoti kiekvieną kartą kažkur nukištų pirštinių aš šaliko. Būtent todėl šią žiemą nusprendėme keliauti atostogų ten, kur šilta. O pasirinkimų daug nebuvo - juk apsiribojom Europos šalimis, kuriose (be Kanarų salų ir Kipro) temperatūra sausio-vasario mėn. dažnai nepakyla aukščiau 10 laipsnių. Peržvelgę pigių skrydžių bendrovių pasiūlymus, apsistojom ties Kanarų salomis. O Tenerifė nugalėjo savo įspūdinga gamta ir žinoma Teidės ugnikalniu.

Nusipirkom bilietus ir suplanavom sausio 18 d. - vasario 5 d. keliauti ieškoti saulės ir šilumos. Ir ją tikrai gavom - vos atvykę, metėm į šoną striukes, džemperius ir šiltus rūbus.

O dabar apie viską konkrečiau.

Orai

Nors visur skelbė, kad temperatūra bus apie 18-19 laipsnių, bet realiai kasdien buvo apie 25 laipsnius. Naktimis taip pat temperatūra nenuskrisdavo žemiau kokių 16 laipsnių. Kai Lietuvoje buvo vos ne -20, mes džiaugėmės tikrai puikiais orais. Pakrantėse nelijo nei vieną dieną, lietų sutikdavom tik šiaurinėje dalyje, ir pakilus į salos viršų.

Gyvenom keletą dienų Puerto de la Cruz, o po to 12 dienų – Puerto Santiago. Oras prie paplūdimio visiškai nesiskyrė nei šiaurėje, nei vakarinėje pakrantėje. Tačiau didžiausias skirtumas buvo nuo Puerto de la Cruz vykstant iki La Lagunos. Toje atkarpoje važiuojant autostrada pastoviai pakliūdavom į liūtį, kuri trukdavo kokias penkias minutes. Po to vėl šviesdavo saulė.

Renkantis nakvynę tikrai rekomenduočiau žiūrėti į viešbučius ar butus arčiau paplūdimių. Nes temperatūra tolstant nuo paplūdimio ir nuolat kylant serpantinais į viršų, keisdavosi kardinaliai. Pavažiavus nepilną pusvalandį serpantinų keliu temperatūra nuo +23 pakrantėje nukrisdavo iki +10 laipsnių, ir ten jau dažnai pakliūdavom į debesį. Net svarstydavom, ką ten veikia gyventojai, juk ten nuolat apsiniaukę ir saulės mažai :)

Skrydžiai

Į priekį skridome maršrutu Kaunas-Oslo (Rygge)-Tenerife South. Atgal Tenerife South-Bremen-Vilnius. Likus maždaug mėnesiui iki kelionės, iš ryanair gavom „malonų“ siurprizą – skrydis iš Oslo (Rygge) į Tenerifę atšaukiamas. Pasirinkimai du: arba jie gražina už šį skrydį pinigus, arba galim jį pakeisti į skrydį kitu metu. Deja, kitas skrydis į Tenerifę tik po kelių dienų, o atostogų susitrumpinti nenorėjom. Taigi, peržiūrėję siūlomus skrydžių variantus, radome išeitį: iš ryanair susigražinome pinigus už vieną skrydį (deja, bet pinigų už skrydį Kaunas-Oslo (Rygge) niekas negražino), ir įsigijome naujus bilietus keturiomis dienomis anksčiau. Taigi, reziumuojant kaip ir išlošėm – prasiilginom atostogas :) O antruosius bilietus įsigijom netgi pigiau negu pirmuosius. Bendroje sumoje visi 5 skrydžiai (su vienu nepanaudotu skrydžio bilietu) mums kainavo 490 Lt 1 žmogui. Tiek į priekį, tiek atgal skrydžiai buvo su nakvyne oro uoste, tačiau mums tai ne problema – ne pirmą kartą taip skrendam ir jau žinom, kaip išnaudoti šį laiką. Žinoma, skrydžiai tik su rankiniu bagažu. Bet galiu pasakyti, kai dabar leidžia imti ir tą mažesnę rankinę (kuri gali būti bet kokios formos krepšys – mačiau keliavo ir su kompiuterio krepšiais), tai vietos yra daugiau negu pakankamai. O atgal dar grįžom ir gerokai apsipirkę rūbų tiek Tenerifėje, tiek Brėmene. Lagaminų nesvėrė ir nematavo nei vienam oro uoste. O skrendant atgal jau gavom konkrečias vietas lėktuve (pakeitimai nuo vasario mėn.), tad iš vis galima ramiausiai gerti kavą/arbatą, užkandžiauti ir ateiti prie vartų vos ne paskutiniems. Nors buvo žmonių, kurie vis tiek vos praėję patikrinimą iš karto lagaminus susistatė prie vartų ir po to skubėjo į lėktuvą :)

Oro uostai

Oslo (Rygge) – labai mažiukas oro uostas, vos keli suolai su medinėmis kėdėmis. Šiame oro uoste nakvynė buvo sunkiausia, nes naktį jame buvo ganėtinai šalta, dalis radiatorių net neveikė (lauke tuo metu buvo keli laipsniai šalčio). Tad jei planuojat nakvoti šiame oro uoste, šiltesni rūbai ar koks pledas tikrai praverstų. Na, ir aišku, šiek tiek sėkmės, kad gautumėt suolus šalia šiltų radiatorių. Mes į oro uostą atvykom vėlai vakare, tai džiaugėmės bent jau radę vieną laisvą suolą. O laiką stengėmės sutrumpinti žiūrėdami serialą per ipad‘ą. Kadangi miegojom mažai, tai skrydis iš Oslo (Rygge) į Tenerife buvo labai lengvas. Skridom apie 5,5 val, iš kurių kokias 4 val. ramiausiai pramiegojom :) Žmonių buvo nedaug, tai galėjom išsitiesti per visas tris kėdes.

Tenerife (South) – pagal oro uostus, iš kurių skrenda Ryanair, šis tikrai didelis. Visoje didžiulėje išvykimo salėje daugybė suolų su šešiomis ar aštuoniomis vietomis (kėdės su ranktūriais), bet viduryje yra toks kaip ir staliukas. Tad labai patogiai galima miegoti suolo viduryje, gaunasi kaip trys kėdės :)

Bremen – didesnis už Oslo (Rygge), bet ne iš didžiųjų oro uostų. Miegojimui šis oro uostas pats patogiausias :) Tiek pirmame, tiek antrame aukšte nemažai minkštų odinių trijų, keturių ar penkių vietų sofų be ranktūrių. Šalia yra rozetės, tad galima pasikrauti telefonus. Tiesa, šį oro uostą naktį apie 12 val. uždaro, tad policininkai (apsauga) pereina visus miegančius ir patikrina ar jie turi boarding pass‘us kitos dienos skrydžiui. Taigi, galima jaustis labai saugiau, kad jokių „atsitiktinių“ žmonių čia nebus. Oro uosto parkinge yra saugojimo kameros lagaminams, tačiau jų pakankamai mažai. Kadangi mes Brėmene buvom visą parą, tai suradom saugojimo kameras miesto centrinėje geležinkelio stotyje. Jų ten pilna, ir mes savo du rankinio bagažo lagaminus sudėjom į vieną kamerą, kuri kainavo 3EUR 24 val. Atsikratę svorio galėjom laisvai vaikštinėti po miestą. Pats miestas nedidelis, oro uostas visai šalia miesto centro. Vienos dienos transporto bilietas 2 suaugusiems žmonėms kainavo 8,90 EUR. Su juo gali kiek nori važinėti viešuoju transportu visą dieną (vienkartinis bilietas kainuoja 2,50 EUR). Vos išėjus iš oro uosto priešais yra kiniečių restoranas, kur pietūs kainuoja 6,90 EUR ir gali valgyt kiek nori. Papildomai kainuoja tik gėrimai. Maistas tikrai labai skanus, o po ilgo skrydžio iš Tenerifės tiesiog mėgavomės karšta sriuba, sušiais ir įvairiais kitais patiekalais.