Dar prieš nusiperkant skrydžio bilietus buvome nusprendę, kad jei jau keliaujam į Tenerifę, tai pėsčiomis užkopti į Teidę bus mūsų tikslas Nr. 1.
Taip jau susiklosčius aplinkybėms ir pasiankstinus kelionę 4 dienomis, nusprendėm tarpinę nakvynę tarp dviejų viešbučių pasiimti Teidės viršūnėje. Ok, nakvynę tai turim, dabar iki jos reikia kažkaip "nusibastyti" :)
Taip jau susiklosčius aplinkybėms ir pasiankstinus kelionę 4 dienomis, nusprendėm tarpinę nakvynę tarp dviejų viešbučių pasiimti Teidės viršūnėje. Ok, nakvynę tai turim, dabar iki jos reikia kažkaip "nusibastyti" :)
Rytas prasidėjo labai ramiai ir gana tingiai, juk buvom pasiskaitę, kad žygis į Teidę užtruks apie 5 val. (vadinasi nuo ryto ten kaip ir nėra ko važiuot). Taigi
išsiregistravom iš viešbučio Puerto de la Cruz ir patraukėm pro La Orotava link
Teidės.
La Orotava yra nedidelis, bet labai jaukus miestukas su siauromis ir labai stačiomis gatvelėmis, gražiais senovinio stiliaus pastatais, puikiomis aikštėmis ir jaukiais skverais bei vidiniais kiemeliais. Visas La Orotava senamiestis yra paskelbtas nacionaliniu paminklu. Čia neplanavom ilgiau užtrukti, tad ir pasivaikščiojimui laiko daug neskyrėm. Nors iš tiesų mielai čia sugrįžčiau bent pusdieniui ir ramiai apeičiau visas gražiausias vietas.
La Orotavoj užtrukom nepilnai valandėlę, trumpai pasivaikščiojom po miestelį, nusipirkom maisto ir gėrimų kelionei ir patraukėm tolyn.
Pakeliui pralenkėm TF-21 keliu į kalną važiuojančius dviratininkus. Su nostalgija prisiminėm savo vasaros kelionę, o mintyse palinkėjom jiems ištvermės minant visą laiką į kalną.
Pėsčiųjų takas į Teidės viršūnę prasideda kelio TF-21 40.7 kilometre. Ten yra nedidelė stovėjimo aikštelė, kurioje telpa iki 10 automobilių. Tačiau jei ten vietos ir nerasite, aplink kelių šimtų metrų atstumu pilna kelio praplatėjimų ar net sustojimo vietų, kur drąsiai galima palikti mašiną.
Į pėsčiųjų tako pradžią atvykom apie 14 val. Vos pradarius mašinos duris, pūstelėjo iš kojų verčiantis vėjas. Ok, suprantama, kad oras nuo paplūdimio gerokai skiriasi. O juk iš Puerto de la Cruz išvažiavom su maikutėm, šortais ir basutėm. Teko iš karto rengtis džinsus, džemperius ir rimtus batus. Į kuprines susikrovėm maistą, vandenį ir striukes. Nepamirštam ir fotoaparato bei telefonų.
14.40 val. pradėjom savo kelionę.
Tako pradžia labai lengva – kelias platus, kilimas į kalną minimalus, aplink nuostabūs popietinės saulės apšviesti Teidės nacionalinio parko vaizdai. Eini ir bandai visą šį grožį sugerti į save.
Didelį įspūdį palieka aplink tave plaukiantys debesys. Tada suvoki, kad žemiau sala paskendus šešėlyje, o tuo tarpu tau tiesiai virš galvos šviečia saulė.
Beeidami sutikom keletą pakeleivių: vieni ėjo tik keletą kilometrų, tada apsisukdavo ir traukdavo atgal; kiti mums kompaniją palaikė iki pat pabaigos. Tiesa, prieš sudėtingiausią kopimo etapą juos pralenkėm ir hostelyje jų sulaukėm tik nusileidus saulei.
Maždaug 5,5 km (apie 2,5 val) ėjome sąlyginai lengvu keliu. Retkarčiais stabtelėdavom, pafotografuodavom, pailsėdavom, bet judėjom gan greitai. Netrukdė nei nuolat siaučiantis labai stiprus vėjas, kuris vietomis pasirodydavo tokiais gūsiais, kad atrodo nuneš tave su viskuo.
(keliaujantiems turbūt reiktų paminėti, kad tualetų aplinkui galima net nesitikėti surasti, tad prispyrus reikalui teks ieškoti kokio didesnio akmens ir užuovėjos nuo vėjo bei kitų žygeivių akių).
Šiek tiek pailsėjus pradėjom kopti likusius 2,5 km, kurie jau ėjo stačiai į kalną. Takas ėjo per akmenis, sniegą ir ledą. Nežinau, kiek ten laispnių buvo, bet jeigu laikėsi sniegas, vadinasi teigiamos temperatūros sunku buvo galima tikėtis. Šalo ir rankos, ir kojos, ir ausys. Užsivyniojau skarą, išsitraukiau ne tik džemperio, bet ir striukės "kapišoną", kuprinėje susiradau pirštines ir sukaupus jėgas, po truputį kilau į viršų.
Organizmas jau pradėjo keistai reaguoti į deguonies trūkumą, staigų aukščio kitimą ir fizinį krūvį. Teko kvėpuoti ganėtinai tankiai ir sustojimus daryti labai dažnai. O ilgai poilsiauti negalėjom - saulė po truputį leidosi, temo, o jei jau net šviesoje kartais teko paieškoti tako tarp akmenų, tai tamsoje tai būtų visiškai "mission impossible". Būtų kur kas lengviau kopti, jei matytum, kur gi jau finišas. Deja, hostelis buvo taip pasislėpęs tarp uolų, kad jį pamatėm likus gal tik 50-100 m.
Jūs net negalit įsivaizduoti, koks palengvėjimas ateina, kai po tokio sunkaus kopimo (kuris nuo pat automobilių stovėjimo aikštelės užtruko lygiai 4 val.) pamatai viršuje nedidelį namelį. Tikslas jau čia pat! O kiek įgauni jėgų, kai terasoje stovintys žmonės pradeda šūkauti ir raginti tave vis judėti pirmyn! Užlipus ant paskutinio laiptuko pirmiausia norisi griūti ant terasoje esančio akmeninio suoliuko, o po to visam pasauliui rėkti "I DID IT!!!" :)
Kai praėjo pirmoji euforijos banga, užėjom į hostelio virtuvėlę arbatos. Kadangi jį pasiekėm 18.40 val, į kambarius dar neįleido (įsikurti ten galima tik nuo 19 val). Įėjus į vidų, euforija šiek tiek dingo - viduje šalta, židinys neveikia, virtuvėlėje yra vos du nedideli elektriniai radiatoriai (kaip vėliau sužinojome, kambaryje iš vis tik vienas)... Brrrrr... Po tokio šalto vėjo, kuris lydėjo viso kopimo metu, tikrai norėjosi mažų mažiausiai bent jau šiltos patalpos. Na, nieko... Bent jau turėjom pakankamai arbatos, tai jos užsiplikinę bandėme šildytis sustirusias rankas. Nors buvau skaičiusi, kad alkoholinių gėrimų geriau nesinešti (taip ir nesupratau kodėl), bet tuo metu tikrai būčiau mielai išgėrusi kokią taurę vyno ar 50 g ko nors stipresnio.
Beje, ispanų porelė, kurią pakeliui pralenkėm, į hostelį atėjo tik apie 19.30 val., kai lauke jau buvo aklina tamsa. Paskutinius kelis šimtus metrų jie ėjo pasišviesdami prožektoriais. Net nenorėčiau pagalvoti, kas būtų tokioje vietoje tamsoje išklydus iš kelio ir nerandant nakvynės vietos...
Bet geriau apie linksmesnius dalykus :) Kai jau įsikūrėm kambaryje ir gavom dviaukštę lovą (iš viso jų buvo 7), grįžom į virtuvėlę vakarieniauti. Skambėjo indai, kvepėjo šildomas maistas ir visi dalinosi įspūdžiais. Beje, tarp visų 18 tą dieną apsistojusių turistų, tik mes vieni buvom ne ispanai. Po vakarienės vieni ėmėsi skaityti knygas, kiti nuotraukas peržiūrinėt, filmą žiūrėt ar UNO žaist... Turbūt net nereikia sakyti, kad populiariausia sėdėjimo vieta virtuvėje buvo šalia radiatoriaus - vos tik kas nors pasitraukdavo, ją iš karto užimdavo kitas dar nesušilęs keliautojas. Neilgai tas relax'as tęsėsi, nes jau apie 21.30-22.00 val. visi po truputį persikraustė į kambarius. Nuovargis vis tik darė savo...
Miegoti buvo sunku. Gal įtakojo tai, kad esam net 3270 m virš jūros lygio, gal kad kambaryje vis dar buvo šalta, gal kad nuovargis neleido organizmui "atsijungti". Tad kai vos kelios minutės po 5 val. ryto visi pradėjo judėti, atrodo normaliai užmigę net nebuvom.
Ui, kaip šalta buvo išlįsti iš šiltų patalų...
Tik atsikėlę sužinojom, kad mums leidžiama kopti iki pat viršūnės. Woohoo!!! Iki to laiko gana ilgai takas buvo uždarytas dėl visą Teidę užklojusio sniego. Greitai susiruošę, išgėrę karštos arbatos, susiskirstėm į didesnes grupeles ir patraukėm į visišką tamsą (mes į viršūnę kopėm su dar trim jaunais ispanais). Kelias į viršūnę vos matėsi, didelė dalis jo buvo padengta sniegu arba ledu. Taką, kur reikia eiti, bandėm atsekti pagal kitų paliktus pėdsakus. Stiprus vėjas, į visur besismelkiantis šaltis ir sniegas po kojomis buvo pastovūs mūsų palydovai. Tuo metu labai pasigailėjau, kad nebuvom pasirūpinę apatiniais termo rūbais ir rūbais nuo vėjo. Džinsai, kuriais buvom apsirengę, atrodė dar labiau traukia šaltį negu nuo jo apsaugo.
Kopėm sunkiai, dažnai stojom, nuolat ieškojom tinkamo kelio, kuris deja vis dar buvo labai smarkiai padengtas sniegu ir ledu. Vietomis sniege tarp uolų matėsi nedidelės įgriuvos, netyčia paslydus ir įkritus, mažų mažiausiai gali pasitempti koją. O ką tada darytum tokioj vietoj - neaišku. Kad ir kaip stengėmės sekti taką, tačiau vienu metu jį visiškai pametėm. Prieš akis - ledu ir prišalusiu sniegu padengtas kalnas, aplink nesimato nei vienų kitų keliautojų. Į kurią pusę eiti - neaišku. Žinom, kad visi norim tik į viršų, bet per kur ten patekt? Bandėm kopti į kalną - batai slysta kaip nuo apšalusio stiklo. Vieną ispaną vos spėjau sugriebti ir sulaikyti, kai jis paslydo ir čiuožė žemyn. O jis net neturėjo pirštinių, bandė plikais pirštais laikytis už ledo.
Supratom, kad taip nieko nebus. Šiek tiek nusileidom žemyn, ir paėję palei kalną radom sąlyginai saugesnį "kelią" (rašau kabutėse, nes ten normalaus kelio tikrai nebuvo), kuriame tarp ledo ir sniego bent jau buvo keletas akmenų, į kuriuos galėjom atsispirti. Pakeliui viena ispanė pastoviai kartojo "no puedo, no puedo" (isp. "aš negaliu, negaliu")... Atrodė, kad toks kelias niekada nesibaigs, o tolumoje jau po truputį šviesėjo, neužilgo turėjo patekėti saulė. O juk mūsų pagrindinis tikslas buvo sutikti saulę viršūnėje. Mintyse, priešingai negu kolegė ispanė, aš sau nuolat kartojau "tu gali, tu gali" ir iš visų jėgų bandžiau kopti į viršų.
Kai praėjom ledą ir sniegą, viršuje jau pasirodė plikas gruntas ir akmenys. Atrodo, visi kūno raumenys atsipalaidavo, kai suvoki, kad nebereikės įtempus kojas bandyti išsilaikyti ant kalno paviršiaus. Pakopus dar keletą minučių į viršų, ant kraterio viršaus pamatėme kitus turistus iš hostelio. Mes nebetoli! Paskutinius metrus į kalną įkopėm rekordiniu greičiu ir pagaliau mes Teidės ugnikalnio viršūnėje!!! Koks juokas apėmė pamačius, kad mes visą sudėtingiausią kelią iki viršūnės užlipom iš priešingos kraterio pusės, kur netgi apsauginės juostos aptvertos. Ką gi, tikrai ne lengviausią kelią pasirinkom :)
Į viršų užkopėm likus vos kelioms minutėms iki gražiausio momento per šią kelionę - virš debesų tekėjo saulė...
Norėdami kuo ilgiau pabūti šioje vietoje, net susispietėm visi į bendrą krūvą už uolų ir bandėme kartu nors kiek sušilti. Iš visų 18 hostelyje nakvojusių žmonių viršūnėje saulėtekį sutikom tik aštuoniese.
Kai saulė pakilo, po truputį pradėjom leistis iki keltuvų aikštelės. Tada ir pamatėm tikrąjį taką, kuriuo ir mes turėjom ateiti. Beje, nieko keisto, kad žmonių, pakilusių iki viršaus su keltuvu, neleido lipti į viršūnę. Dalis kelio buvo padengta ne mažiau kaip 1 m sniego sluoksniu. Teko ir mums žemyn leistis ne tik keliuku, bet ir šalia jo esančiais apledėjusiais akmenimis. Pabuvę viršūnėje nusprendėm, kad žemyn pėsčiomis tikrai nebesileisim - vis tik nepakankamai buvom pasiruošę, sušalom ir gerokai pavargom. Todėl galimybė nusileisti keltuvu (kad ir už 12,5 EUR) atrodė kaip išsigelbėjimas :)
Keltuvų aikštelėje vėjas buvo šiek tiek mažesnis, nors lauke vaikščioti nebesinorėjo. Visi suėjom į vidų ir laukėm, kol 9 val. ryto pas mus užkils pirmasis keltuvas. Kažkas iš kuprinės išsitraukė šokolado, kurį visi su dideliu džiaugsmu pasidalinom.
O sulaukus keltuvo gana greitai nusileidom žemyn nuo kalno, į kurį vakar taip sunkiai kopėm...
Nusileidus žemyn, sužinojom, kad keltuvų aikštelėje viršuje tuo metu buvo -1 laipsnis, o vėjo greitis siekė 60 km/h.
Kadangi mašiną buvom palikę pėsčiųjų tako pradžioje (40,7 km), o nusileidom 43 km, teko dar šiek tiek iki mašinos paeiti. Bet koks palengvėjimas buvo atsisėsti į mašiną, iki maksimumo įsijungti mašinos šildymą (ko turbūt Tenerifėje beveik niekas nedaro), nusiimti striukes ir pirštines...
Mašinų stovėjimo aikštelėje tuo metu buvo vos +3 laipsniai šilumos, bet mums jau buvo taip šilta... :)
Trumpai pailsėję patraukėm per Teidės nacionalinį parką link kito mūsų užsakyto viešbučio Puerto Santiago miestelyje vakarinėje Tenerifės dalyje. Pakeliui mus lydėjo tokie vaizdai:
Likusi diena buvo skirta absoliučiai pasyviam poilsiui prie vandenyno... :)
Kokios išvados po šios dienos?
La Orotava yra nedidelis, bet labai jaukus miestukas su siauromis ir labai stačiomis gatvelėmis, gražiais senovinio stiliaus pastatais, puikiomis aikštėmis ir jaukiais skverais bei vidiniais kiemeliais. Visas La Orotava senamiestis yra paskelbtas nacionaliniu paminklu. Čia neplanavom ilgiau užtrukti, tad ir pasivaikščiojimui laiko daug neskyrėm. Nors iš tiesų mielai čia sugrįžčiau bent pusdieniui ir ramiai apeičiau visas gražiausias vietas.
La Orotavoj užtrukom nepilnai valandėlę, trumpai pasivaikščiojom po miestelį, nusipirkom maisto ir gėrimų kelionei ir patraukėm tolyn.
Pakeliui pralenkėm TF-21 keliu į kalną važiuojančius dviratininkus. Su nostalgija prisiminėm savo vasaros kelionę, o mintyse palinkėjom jiems ištvermės minant visą laiką į kalną.
Pėsčiųjų takas į Teidės viršūnę prasideda kelio TF-21 40.7 kilometre. Ten yra nedidelė stovėjimo aikštelė, kurioje telpa iki 10 automobilių. Tačiau jei ten vietos ir nerasite, aplink kelių šimtų metrų atstumu pilna kelio praplatėjimų ar net sustojimo vietų, kur drąsiai galima palikti mašiną.
Į pėsčiųjų tako pradžią atvykom apie 14 val. Vos pradarius mašinos duris, pūstelėjo iš kojų verčiantis vėjas. Ok, suprantama, kad oras nuo paplūdimio gerokai skiriasi. O juk iš Puerto de la Cruz išvažiavom su maikutėm, šortais ir basutėm. Teko iš karto rengtis džinsus, džemperius ir rimtus batus. Į kuprines susikrovėm maistą, vandenį ir striukes. Nepamirštam ir fotoaparato bei telefonų.
14.40 val. pradėjom savo kelionę.
Tako pradžia labai lengva – kelias platus, kilimas į kalną minimalus, aplink nuostabūs popietinės saulės apšviesti Teidės nacionalinio parko vaizdai. Eini ir bandai visą šį grožį sugerti į save.
Didelį įspūdį palieka aplink tave plaukiantys debesys. Tada suvoki, kad žemiau sala paskendus šešėlyje, o tuo tarpu tau tiesiai virš galvos šviečia saulė.
Beeidami sutikom keletą pakeleivių: vieni ėjo tik keletą kilometrų, tada apsisukdavo ir traukdavo atgal; kiti mums kompaniją palaikė iki pat pabaigos. Tiesa, prieš sudėtingiausią kopimo etapą juos pralenkėm ir hostelyje jų sulaukėm tik nusileidus saulei.
Maždaug 5,5 km (apie 2,5 val) ėjome sąlyginai lengvu keliu. Retkarčiais stabtelėdavom, pafotografuodavom, pailsėdavom, bet judėjom gan greitai. Netrukdė nei nuolat siaučiantis labai stiprus vėjas, kuris vietomis pasirodydavo tokiais gūsiais, kad atrodo nuneš tave su viskuo.
(keliaujantiems turbūt reiktų paminėti, kad tualetų aplinkui galima net nesitikėti surasti, tad prispyrus reikalui teks ieškoti kokio didesnio akmens ir užuovėjos nuo vėjo bei kitų žygeivių akių).
Šiek tiek pailsėjus pradėjom kopti likusius 2,5 km, kurie jau ėjo stačiai į kalną. Takas ėjo per akmenis, sniegą ir ledą. Nežinau, kiek ten laispnių buvo, bet jeigu laikėsi sniegas, vadinasi teigiamos temperatūros sunku buvo galima tikėtis. Šalo ir rankos, ir kojos, ir ausys. Užsivyniojau skarą, išsitraukiau ne tik džemperio, bet ir striukės "kapišoną", kuprinėje susiradau pirštines ir sukaupus jėgas, po truputį kilau į viršų.
Organizmas jau pradėjo keistai reaguoti į deguonies trūkumą, staigų aukščio kitimą ir fizinį krūvį. Teko kvėpuoti ganėtinai tankiai ir sustojimus daryti labai dažnai. O ilgai poilsiauti negalėjom - saulė po truputį leidosi, temo, o jei jau net šviesoje kartais teko paieškoti tako tarp akmenų, tai tamsoje tai būtų visiškai "mission impossible". Būtų kur kas lengviau kopti, jei matytum, kur gi jau finišas. Deja, hostelis buvo taip pasislėpęs tarp uolų, kad jį pamatėm likus gal tik 50-100 m.
Jūs net negalit įsivaizduoti, koks palengvėjimas ateina, kai po tokio sunkaus kopimo (kuris nuo pat automobilių stovėjimo aikštelės užtruko lygiai 4 val.) pamatai viršuje nedidelį namelį. Tikslas jau čia pat! O kiek įgauni jėgų, kai terasoje stovintys žmonės pradeda šūkauti ir raginti tave vis judėti pirmyn! Užlipus ant paskutinio laiptuko pirmiausia norisi griūti ant terasoje esančio akmeninio suoliuko, o po to visam pasauliui rėkti "I DID IT!!!" :)
Kai praėjo pirmoji euforijos banga, užėjom į hostelio virtuvėlę arbatos. Kadangi jį pasiekėm 18.40 val, į kambarius dar neįleido (įsikurti ten galima tik nuo 19 val). Įėjus į vidų, euforija šiek tiek dingo - viduje šalta, židinys neveikia, virtuvėlėje yra vos du nedideli elektriniai radiatoriai (kaip vėliau sužinojome, kambaryje iš vis tik vienas)... Brrrrr... Po tokio šalto vėjo, kuris lydėjo viso kopimo metu, tikrai norėjosi mažų mažiausiai bent jau šiltos patalpos. Na, nieko... Bent jau turėjom pakankamai arbatos, tai jos užsiplikinę bandėme šildytis sustirusias rankas. Nors buvau skaičiusi, kad alkoholinių gėrimų geriau nesinešti (taip ir nesupratau kodėl), bet tuo metu tikrai būčiau mielai išgėrusi kokią taurę vyno ar 50 g ko nors stipresnio.
Beje, ispanų porelė, kurią pakeliui pralenkėm, į hostelį atėjo tik apie 19.30 val., kai lauke jau buvo aklina tamsa. Paskutinius kelis šimtus metrų jie ėjo pasišviesdami prožektoriais. Net nenorėčiau pagalvoti, kas būtų tokioje vietoje tamsoje išklydus iš kelio ir nerandant nakvynės vietos...
Bet geriau apie linksmesnius dalykus :) Kai jau įsikūrėm kambaryje ir gavom dviaukštę lovą (iš viso jų buvo 7), grįžom į virtuvėlę vakarieniauti. Skambėjo indai, kvepėjo šildomas maistas ir visi dalinosi įspūdžiais. Beje, tarp visų 18 tą dieną apsistojusių turistų, tik mes vieni buvom ne ispanai. Po vakarienės vieni ėmėsi skaityti knygas, kiti nuotraukas peržiūrinėt, filmą žiūrėt ar UNO žaist... Turbūt net nereikia sakyti, kad populiariausia sėdėjimo vieta virtuvėje buvo šalia radiatoriaus - vos tik kas nors pasitraukdavo, ją iš karto užimdavo kitas dar nesušilęs keliautojas. Neilgai tas relax'as tęsėsi, nes jau apie 21.30-22.00 val. visi po truputį persikraustė į kambarius. Nuovargis vis tik darė savo...
Miegoti buvo sunku. Gal įtakojo tai, kad esam net 3270 m virš jūros lygio, gal kad kambaryje vis dar buvo šalta, gal kad nuovargis neleido organizmui "atsijungti". Tad kai vos kelios minutės po 5 val. ryto visi pradėjo judėti, atrodo normaliai užmigę net nebuvom.
Ui, kaip šalta buvo išlįsti iš šiltų patalų...
Tik atsikėlę sužinojom, kad mums leidžiama kopti iki pat viršūnės. Woohoo!!! Iki to laiko gana ilgai takas buvo uždarytas dėl visą Teidę užklojusio sniego. Greitai susiruošę, išgėrę karštos arbatos, susiskirstėm į didesnes grupeles ir patraukėm į visišką tamsą (mes į viršūnę kopėm su dar trim jaunais ispanais). Kelias į viršūnę vos matėsi, didelė dalis jo buvo padengta sniegu arba ledu. Taką, kur reikia eiti, bandėm atsekti pagal kitų paliktus pėdsakus. Stiprus vėjas, į visur besismelkiantis šaltis ir sniegas po kojomis buvo pastovūs mūsų palydovai. Tuo metu labai pasigailėjau, kad nebuvom pasirūpinę apatiniais termo rūbais ir rūbais nuo vėjo. Džinsai, kuriais buvom apsirengę, atrodė dar labiau traukia šaltį negu nuo jo apsaugo.
Kopėm sunkiai, dažnai stojom, nuolat ieškojom tinkamo kelio, kuris deja vis dar buvo labai smarkiai padengtas sniegu ir ledu. Vietomis sniege tarp uolų matėsi nedidelės įgriuvos, netyčia paslydus ir įkritus, mažų mažiausiai gali pasitempti koją. O ką tada darytum tokioj vietoj - neaišku. Kad ir kaip stengėmės sekti taką, tačiau vienu metu jį visiškai pametėm. Prieš akis - ledu ir prišalusiu sniegu padengtas kalnas, aplink nesimato nei vienų kitų keliautojų. Į kurią pusę eiti - neaišku. Žinom, kad visi norim tik į viršų, bet per kur ten patekt? Bandėm kopti į kalną - batai slysta kaip nuo apšalusio stiklo. Vieną ispaną vos spėjau sugriebti ir sulaikyti, kai jis paslydo ir čiuožė žemyn. O jis net neturėjo pirštinių, bandė plikais pirštais laikytis už ledo.
Supratom, kad taip nieko nebus. Šiek tiek nusileidom žemyn, ir paėję palei kalną radom sąlyginai saugesnį "kelią" (rašau kabutėse, nes ten normalaus kelio tikrai nebuvo), kuriame tarp ledo ir sniego bent jau buvo keletas akmenų, į kuriuos galėjom atsispirti. Pakeliui viena ispanė pastoviai kartojo "no puedo, no puedo" (isp. "aš negaliu, negaliu")... Atrodė, kad toks kelias niekada nesibaigs, o tolumoje jau po truputį šviesėjo, neužilgo turėjo patekėti saulė. O juk mūsų pagrindinis tikslas buvo sutikti saulę viršūnėje. Mintyse, priešingai negu kolegė ispanė, aš sau nuolat kartojau "tu gali, tu gali" ir iš visų jėgų bandžiau kopti į viršų.
Kai praėjom ledą ir sniegą, viršuje jau pasirodė plikas gruntas ir akmenys. Atrodo, visi kūno raumenys atsipalaidavo, kai suvoki, kad nebereikės įtempus kojas bandyti išsilaikyti ant kalno paviršiaus. Pakopus dar keletą minučių į viršų, ant kraterio viršaus pamatėme kitus turistus iš hostelio. Mes nebetoli! Paskutinius metrus į kalną įkopėm rekordiniu greičiu ir pagaliau mes Teidės ugnikalnio viršūnėje!!! Koks juokas apėmė pamačius, kad mes visą sudėtingiausią kelią iki viršūnės užlipom iš priešingos kraterio pusės, kur netgi apsauginės juostos aptvertos. Ką gi, tikrai ne lengviausią kelią pasirinkom :)
Į viršų užkopėm likus vos kelioms minutėms iki gražiausio momento per šią kelionę - virš debesų tekėjo saulė...
Jausmo, esant ten, neįmanoma apsakyti - euforija, pasididžiavimas... Daugybė jausmų vienu metu aplanko, akyse net pradeda kauptis ašaros... Atrodo nebejauti nei kiaurai pučiančio ledinio vėjo, nei šąlančių rankų, nei pavargusių kojų... Aplink tik jauti ypatingai ryškų sieros kvapą, matai iš kraterio gilumos besiveržiančius garus...
Norėdami kuo ilgiau pabūti šioje vietoje, net susispietėm visi į bendrą krūvą už uolų ir bandėme kartu nors kiek sušilti. Iš visų 18 hostelyje nakvojusių žmonių viršūnėje saulėtekį sutikom tik aštuoniese.
Kai saulė pakilo, po truputį pradėjom leistis iki keltuvų aikštelės. Tada ir pamatėm tikrąjį taką, kuriuo ir mes turėjom ateiti. Beje, nieko keisto, kad žmonių, pakilusių iki viršaus su keltuvu, neleido lipti į viršūnę. Dalis kelio buvo padengta ne mažiau kaip 1 m sniego sluoksniu. Teko ir mums žemyn leistis ne tik keliuku, bet ir šalia jo esančiais apledėjusiais akmenimis. Pabuvę viršūnėje nusprendėm, kad žemyn pėsčiomis tikrai nebesileisim - vis tik nepakankamai buvom pasiruošę, sušalom ir gerokai pavargom. Todėl galimybė nusileisti keltuvu (kad ir už 12,5 EUR) atrodė kaip išsigelbėjimas :)
Keltuvų aikštelėje vėjas buvo šiek tiek mažesnis, nors lauke vaikščioti nebesinorėjo. Visi suėjom į vidų ir laukėm, kol 9 val. ryto pas mus užkils pirmasis keltuvas. Kažkas iš kuprinės išsitraukė šokolado, kurį visi su dideliu džiaugsmu pasidalinom.
O sulaukus keltuvo gana greitai nusileidom žemyn nuo kalno, į kurį vakar taip sunkiai kopėm...
Kadangi mašiną buvom palikę pėsčiųjų tako pradžioje (40,7 km), o nusileidom 43 km, teko dar šiek tiek iki mašinos paeiti. Bet koks palengvėjimas buvo atsisėsti į mašiną, iki maksimumo įsijungti mašinos šildymą (ko turbūt Tenerifėje beveik niekas nedaro), nusiimti striukes ir pirštines...
Mašinų stovėjimo aikštelėje tuo metu buvo vos +3 laipsniai šilumos, bet mums jau buvo taip šilta... :)
Trumpai pailsėję patraukėm per Teidės nacionalinį parką link kito mūsų užsakyto viešbučio Puerto Santiago miestelyje vakarinėje Tenerifės dalyje. Pakeliui mus lydėjo tokie vaizdai:
Likusi diena buvo skirta absoliučiai pasyviam poilsiui prie vandenyno... :)
Kokios išvados po šios dienos?
- Ar patiko? Labai.
- Ar dar kartą lipčiau? Be abejonės.
- Ar rinkčiausi tą patį metų laiką? Na, manau šiltesniu oru būtų kur kas maloniau.
- Ar kažko pritrūko? Hm... Vyno taurės viršūnėje ir šiltų rūbų :)
- Ar kažko buvo per daug? Vandens. Dviese buvom pasiėmę 3 l vandens, neišnaudojom nė pusės. Žinoma, šiltesniu oru vandens reiktų daugiau.
- Ar kitiems rekomenduočiau? BŪTINAI! Ir čia jau daugiau komentarų nereikia :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą