Tenerifė (ES) - Masca tarpeklis - vieta, kur sustojęs laikas

Kaip jau supratote, mes tikrai nesirenkam lengvų, tradicinių kelionių ir masės turistų lankomų vietų. Mūsų nedomino muziejai, vandens parkai, zoo sodai ir panašios vietos. Mes norėjom ten, kur norėdamas patekti turi iš dalies mesti iššūkį sau - kopti, lipti, eiti, žygiuoti. Tokie jau mes esam :)

Taip mūsų lankytinų vietų sąraše atsidūrė Masca. Tai labai labai mažytis kaimelis šiaurės vakarinėje salos dalyje. Šiuo metu ten likę vos apie 100 gyventojų ir tai dauguma ten yra tik dėl turistų. Kaime yra keli restoranėliai, kiti gyventojai pardavinėja vaisius ar vietinius dirbinius. 

Sakysite, kokia čia "neturistinė" vieta, jei į Masca kaimą pastoviai važiuoja autobusų pilni turistai? Na, taip, autobusai važiuoja, bet kiek turistų iš tų autobusų išdrįsta 5,4 km leistis tarpekliu žemyn iki vandenyno pakrantės, o po to tiek pat lipti atgal? Ir tai ne šiaip sau pasivaikščiojimas parke, o takas, einantis per stačius akmenis, brendant per upelį, šokinėjant per kliūtis. 

Na, bet kol privažiuosit patį kaimą, dar teks gerokai pavargti važiuojant serpantinų keliu. Šis kelias labai siauras, vietomis vos prasilenkia dvi lengvosios mašinos. O jei iš priekio atvažiuoja autobusas, tada jau specialioje salelėje sustoji ir lauki kol prasilenksi ir kelias bus laisvas. Bet šiek tiek adrenalino prieš žygį tikrai nekenkia :)

Pats pėsčiųjų takas prasideda kaimo viduryje, šiek tiek palipus žemyn nuo pagrindinio kelio. Nuo pat pradžių takas labai puikiai sužymėtas, kas 200 m yra ženklai, rodantys kiek jau nuėjome kelio. Pasiklysti čia neįmanoma. Juk visas takas eina palei tarpekliu tekantį upelį. Tad vienintelė klaida, kurią galima padaryti - kurį laiką eiti ne toje upelio pusėje. Be to, šalia ir įprastų "kilometrinių" ženklų, visas takas dar pažymėtas baltais arba geltonais ženklais (tiesiog dažų dėmėmis) ant didesnių akmenų ar uolų. Šis žymėjimas ypač gerai pasimato lipant atgal į viršų.

Takas nuo kaimo prasideda pakankamai lengvas, platus ir aiškus. Yra laiptukai, tvorelės, tiltukas. 

Paėjus apie kilometrą žemyn jau prasideda pats įdomumas - palei stačias uolas jokių apsaugų (paslysi - tavo reikalas), takas vietomis vos kelių pėdų pločio, akmenys statūs ir vietomis šlapi. 

Dažnai stebint aplink esantį grožį akys nejučia nukrypsta nuo einančio tako. Ir tai ne tik į dangų besistiebiančios uolos, bet ir maži kriokliukai bei įvairių rūšių kaktusai ir palmės. Kai kurie kaktusai jau pasipuošė pavasariniais žiedais.

Beeinant nenustebkit sutikę saulėkaitoje miegančių laukinių kačių - čia jų yra, ir jei tikėsim skelbimu dar tako pradžioje, net pakankamai daug. Matant tuos mielus gyvūnėlius norisi ir paglostyti, ir ką nors skanaus jiems iš kuprinės ištraukti. Bet mintyse vis prisimeni užrašą viršuje "kad ir kokie mieli gyvūnėliai yra katės, bet jų negalima maitinti. Nes besiveisdamos tarpeklyje jos naikina visą smulkiąją gyvūniją". Bet mūsų sutiktas katinas tikrai buvo prie žmonių įpratęs, gulėjo vos ne tako viduryje ir jam buvo visiškai neįdomūs nei einantys žmonės, nei jų glostymai. 

Man ypač didelį įspūdį paliko vyresnio amžiaus žmonės, kurie pasiramstydami su dviem lazdomis ir prisilaikydami už uolų, lėtai bet užtikrintai judėjo tarpekliu žemyn. Žavi jų užsidegimas, šypsenos veide ir drąsus žingsniai. Tad jei kažkam atrodo, kad nesugebėsite pereiti tarpekliu ar neužteks jėgų - patikėkit manim - jūs tą tikrai padarysite! Tuo labiau, kad nusileidus į pakrantę galima iki Los Gigantes uosto grįžti su laiveliu.

Masca tarpeklio pakrantę (dar vadinamą Mascos paplūdimį) pasiekėme po 3 val 10 min ramaus ėjimo, dažnų sustojimų pafotografuoti ir šiaip pasimėgauti akimirka. 

Deja, bet smėlėto paplūdimio, ant kurio būtų malonu išsitiesti trumpam poilsiui tikrai nėra. Aplink vien tik akmenys, ir į jas besidaužančios vandenyno bangos. Bet kadangi po žygio beprotiškai norėjome atsigaivinti, tai sugalvojom paprasčiausią būdą - atsargiai paėję palei akmenis į vandenyną susiradom lygesnį akmenį, atsisėdom, stipriai įsirėmėm kojomis į dugną ir laukėm bangų :) Paprasta ir efektyvu - maudynės besėdint ir užkandžiaujant :)

Beje, jei kelionėje pritrūksite gėrimų ar užkandžių, pakrantėje sėdėjo moteris, kuri turėjo ir vaisių, ir netgi gėrimų nešiojamame šaldytuve. Šalia taip pat buvo kelios moterys, kurios siūlė bilietus laiveliu iki Los Gigantes. Maloniai padėkojom ir pasakėm, kad mes lipsim atgal. Jos tikrai nenustebo - tai čia pakankamai įprasta. 

Kol mes pakrantėje poilsiavom ir kaupėm jėgas kopimui atgal, į pakrantę atėjo gal 10 pavienių keliautojų ir viena organizuota grupė. Kokių tik žmonių neprisižiūrėjom - nuo pilnai pasiruošusių keliautojų su kuprinėmis ir lazdomis iki beveik tobulom šukuosenom, makiažu ir prabangiom rankinėm bei blizgančiais sportbačiais pasipuošusių moterų, kurios tik priėję pakrantę iš karto įsėdo į laukiantį laivelį.

Pusvalandį patinginiavę, susidėjom likusį maistą ir gėrimus į kuprines ir patraukėm aukštyn. Jei į apačią ėjome pakankamai lengvai ir praktiškai nepavargom, tai į viršų jau judėjome šiek tiek sunkiau. Pakeliui sutikome nemažai žmonių, dar tik lipančių į apačią. Kai kurie linkėjo sėkmės kopiant, kiti praeidami tik pasisveikindavo ir nusišypsodavo, kiti klausė, kiek dar jiems liko iki pakrantės. Šie buvo labiausiai pavargę ir nudžiugdavo, kai pasakydavom, kad liko vos 800 m ar tik 1 km.

Ėjom atgal žvelgdami į visiškai kitokius vaizdus negu leidžiantis žemyn, skaičiuodami laiką iki saulės nusileidimo ir tikėdamiesi laiku pasiekti kaimą. Pakeliui pajuokaudavom, kad sutemus čia būtų galima siaubo filmą filmuot - tarp aukštų uolų pasijunti toks mažytis ir atskirtas nuo išorinio pasaulio. Turbūt net jei klyktum, niekas negirdėtų :)

Beje, lipant atgal sunkiausia dalis yra jau pabaigoje - maždaug likus 1 km iki finišo. Tada kelias labai smarkiai statėja ir galiausiai paskutiniai keli šimtai metrų lieka tik laiptukai į viršų. Ech, sunku ir daug jėgų reikalauja toks finišas. Užtat užlipus iki pirmojo restoranėlio, iš karto pasiėmėm šalto alaus, atsisėdom lauko terasoj su vaizdu į tarpeklį ir ištiesėm pavargusias kojas. Saulė tuo metu jau po truputį leidosi už uolų, o aplink mus lakstė keletas vietinių vaikučių, šalia kojų vis atsiguldavo mažytis katinėlis, ir jiems buvo visiškai vienodai, kad tu jautiesi vos ne į Everestą užkopęs :) Beje, į viršų užlipom kur kas greičiau, užtrukom 2 val 30 min.

Na ką gi, įveikėm dar vieną išsikeltą tikslą, pailsėjom, išgėrėm skaniausio alaus už 2,5 eurų ir palikom Masca kaimelį, apsuptą ne tik uolų, bet ir besileidžiančių debesų.