Labanoras dviračiais (1 diena)

Statistika:
Maršrutas: Vilnius (Pilaitė) - Švenčionėliai - Lakaja
Atstumas: 33,9 km
Važiavimo laikas: 2 val 29 min
Max greitis: 36,9 km/h

...

Šį kartą pagaliau nusprendėm patyrinėti ir Lietuvos apylinkes, o tai kartais atrodo, kad apie Ispaniją, Paryžių ar Italiją papasakoti galėčiau daugiau negu apie savo gimtinę (gėda...) :)

Labanoras - vieta, kurią pastoviai pravažiuodavom keliaujant link Ignalinos nacionaliame parke įsikūrusių sodybų. O rimčiau užsukti ir apžiūrėti laiko vis neatsirasdavo. Kadangi laiko turim nedaug (penktadienio vakaras - sekmadienio vakaras), tai negaištant laiko kelionei dviračiu iš Vilniaus nusprendėm vykti traukiniu iki Švenčionėlių, tada pirmąjį vakarą pasiekti Juodųjų Lakajų stovyklavietę.

...

Penktadienio popietę baigę darbus, greitai namuose susidėjom daiktus ir pajudėjom iki Vilniaus geležinkelio stoties. Daiktų šį kartą tikrai nedaug, viskas tilpo dviračio gale: ir pas mane, ir pas Mindaugą po du šoninius krepšius ir po kuprinę ant bagažinės viršaus. Maisto pasiėmėm visam savaitgaliui (tai tikrai pasiteisino, nes miškuose parduotuvę surasti būtų sunku). 

Iki Gel.stoties numynėm labai lengvai (10 km), praktiškai visą laiką didesnės ar mažesnės nuokalnės, vienintelis "rimtesnis" pakilimas buvo prieš pat stotį. Nusipirkom bilietus (po 12,60 Lt), susimokėjom už dviračius (po 5,67 Lt), nusipirkom šaltų gėrimų - ir mes jau traukinyje. Keleiviams su dviračiais yra skirtas paskuktinis vagonas, o jame - 6 vietos dviračiams. Mes kaip tik buvom tie du paskutiniai, kurie užėmė likusias vietas. Kadangi buvo penktadienio vakaras (18:39 val), traukinys buvo pilnas žmonių. Vietų atsisėsti jau negavome, tad didžiąją dalį kelio sėdėjome vagono viduryje (ten kur durys atsidaro). Visai patogu :) 

Kartu su mumis iki Švenčionėlių keliavo ir du vaikiniai su rimtais kalnų dviračiais švęsti bernvakario. Tad jie nusprendė iki ten su dviračiais numinti. Nuo Švenčionėlių jiems buvo apie 50 km. Bet jie be daiktų, tai turėtų būti ne problema. 

Kelią nuo Švenčionėlių iki Lakajos buvau "pervažiavus" su google maps'ais, tad tiksliai žinojau, į kurią pusę traukti nuo Švenčionėlių gel.stoties. Švenčionėliai pasirodė šiek tiek varganas miestelis (bent jau prie stoties), žmonės nelaimingi, nemažai išgėrusių ir ne kokios išvaizdos piliečių. Bet tai nesvarbu, nes mes minam iš miestelio į mišką :) Iš pradžių kelias buvo normalus, asfaltuotas, bet tuo pasidžiaugėm neilgai. Vos išvažiavus iš Švenčionėlių į mišką, prasidėjo žvyrkelis su "bėgiais"... Važiuoji kaip per tarką. Ir taip visą likusį kelią (20 km) iki Lakajos... Rimtas išbandymas kelionės pradžioje.

Po kokios kilometro važiavimo mus pralenkė tie du vaikinukai lekiantys į bernvakarį. Pavydžiai nužvelgiau jų rimtas, storas dviračių padangas. Toks jausmas, kad jie tų "tarkų" net nejautė. O mes čia su savo turistiniais dviračiais plonomis padangomis bandom per smėlį ir žvyrą važiuot :))

Pakeliui važiuojant dar koks "kaimietis" su savo BMW pralekia dideliu greičiu taip, kad didžiulis dulkių debesis pakyla. O oras lyg tyčia toks ramus, vėjo jokio, tai tos dulkės net ir nesisklaido, taip ir lieka kabėti ore... P.S. aš tikrai neabsoliutinu BMW vairuotojų, bet iš tiesų jei tik kokias nesąmones daro - tai būtinai tik su BMW. Jie greičiausiai ir automobilius perka pagal savo charakterį ir išsilavinimo lygį. Na, bet mes juk tik su dviem ratais važiuojam :)

Nuo Januliškio (apie 10 km pravažiavus žvyrkeliu) kelias šiek tiek pasitaisė - nors ir išliko žvyras, bet lygesnis. Buvo keletas statesnių įkalnių, jas lėtai, bet gana lengvai įveikėm. Važiuojant Lietuvoje didelis pliusas yra tai, kad nors ir pasirodo koks kalniukas, tai žinai kad jis greitai baigsis. Ne taip kaip Belgijoj, kai 3 km vien tik į statų kalną varydavom...

Taigi, artėjant 22 val. vakaro, mes pasiekėm Lakajos gyvenvietę. Ir pagaliau asfaltas!!! Koks džiaugsmas važiuoti lygiu keliu!

Bet aišku, ilgai tuo nesidžiaugėm, nes už kelių šimtų metrų sukom į mišką, Juodųjų Lakajų stovyklavietės link. Važiuojant mišku atrodė taip tylu, ramu, kad pradėjom abejot, ar iš vis žmonių sutiksim. Bet užteko dar šiek tiek pavažiuot ir prieš mus atsivėrė visas palapinių miestelis. Gal kokia 15-20 palapinių prie pirmojo privažiavimo, ir dar gal tiek pat - šiek tiek toliau. Daug šeimų su vaikais sau ramiai vakaroja. Atsivežę savo stalus, kėdes, didžiules palapines, hamakus ir pan. Žodžiu, matrasinis poilsis :)

O mes radom tobulą vietą palapinei šalia laužavietės, stalo ir priėjimo prie vandens. Buvo keista, kad tokia vieta dar buvo neužimta. Kadangi jau greitai temo, aš ėmiausi palapinės statybos, o Mindaugas išėjo ieškot malkų. Kadangi poilsiautojų tikrai daug, o dar visi nori savo laužą susikurti, tai visos šakos miške išrinktos beveik tobulai. Teko Mindaugui pavargti, kol rado kažką tinkamo laužui. Didžiausia staigmena laukė susiruošus gaminti vakarienę - pasirodo, turimas dujų baliono sriegis neatitinka su degiklio sriegiu! FUCK! Kas juokingiausia, kad tiek prakeliavę, Olandijoj, Belgijoj pirkę pirmus pasitaikiusius dujų balionus, net nepagalvojom kad reikia patikrinti, kokį velnią nusipirkom Lietuvoj. Na ką, dujų nebeturim, o valgyt tai norisi :) Nusprendėm savo turimą puodą dėti tiesiai ant laužo. Ir ką gi - viskas puikiai pavyko! Išsivirėm makaronų, ant laužo išsikepėm dešrelių ir žiauriai skaniai pavakarieniavom užsigeriant vynu.