Labanoras dviračiais (3 diena)

Statistika:
Maršrutas: Stirniai - Kraujeliai - Žičkai - Laukagalis - Labanoras - Kaltanėnai - Švenčionėliai
Atstumas: 47,8 km
Važiavimo laikas: 3 val 24 min
Max greitis: 42,5 km/h

...

Labas rytas!

Išsimiegojom labai gerai, nors ir pusę nakties iš kitos stovyklavietės skambėjo muzika. Labai džiaugiuosi, kad nusprendėm sugrįžti į šitą ramesnę ir saugesnę vietą. Iš vis pastebėjau, kad keliaudama stengiuosi vengti neaiškių kompanijų ir siekti pagal galimybes maksimalaus saugumo. O išgėrę žmonės man į tokius tikrai nepanašūs. 

Na, o rytas mūsų stovyklavietėje labai jaukus. Mūsų kaimynas buvo grįžęs iš rytinės žvejybos, pagavęs vieną nemažą žuvį. Žmona kaip tik gamino pusryčius. Tuo pačiu ir mums pasiūlė visą virdulį karšto vandens. Super! Nereiks laužo kurti. Pavalgėm bulvių košės su dešrelėm, išgėrėm pakankamą kiekį kavos ir po truputį dėliojomės daiktus vėl ant dviračių. Tuo pačiu dar vis lakstėm prie saulės baterijos, kurią tekdavo laiks nuo laiko perkelti į kitą vietą. Saulė švietė per medžius, tad kai tik ji pasisukdavo, baterija atsidurdavo pavėsyje. Šiaip jau būnant saulėtoje vietoje telefonas kraunasi pakankamai greitai. Problema iškyla tik tada, kai būna apsiniaukę. Hm.. reiks kažką galvot, kaip minant susigeneruot pakankamą kiekį energijos. P.S. čia mintys tolimesnėms kelionėms :)

Keista būna, kai pradedam dėlioti daiktus. Kai viskas paskleista, tai atrodo, kad daug daiktų yra. O kai viską susidėliojam į krepšius, tai taip puikiai viskas susipakuoja, kad nieko nebelieka :) 

Atsisveikinam su kaimynais, palinkim jiems gero poilsio, jie mums gero kelio ir išvykstam toliau. Šiandienos tikslas - kažkiek pavažiuoti toliau pažintiniu taku, tada pasiekti Labanorą ir galiausiai į Švenčionėlius, nuo kur su traukiniu jau namo. 

Pravažiavom Stirnių II poilsiavietę, pasižiūrėjom į "gražius" poilsiaujančių veidelius po vakar nakties, ir taip lengvai miško keliuku pasiekėm Kraujelių kaimą. Čia sužavėjo gražios sodybos, sutvarkyti kiemai, visur žolė nušienauta, įrengti tvenkinukai. Tiesiog gražu žiūrėt kaip žmonės tvarkosi. 

Toliau sukom link Žičkų, o kelias vedė per sodybų pakraščius. Visi buvo užsiėmę savais darbais - kas laukus dirbo, kas kiemą tvarkė, kas šiaip sekmadieniškai prie durų sėdėjo. Ir į mus visi kažkaip nepatikliai žiūrėdavo, bet kai pasisveikindavom - tai nusišypsodavo. O pakeliui mus vis lydėjo tai vieno, tai kito ežero vaizdai. 

Nuo Žičkų bandėm atrasti kelią link Paelnės. Deja deja, nei kelio, nei ženklo... nieko! Atrodo, kad į ten kelio nuo Žičkų visai nėra. Taip neplanuotai atvažiavom iki pagrindinio 114 kelio. Kai jau įsukom į asfaltuotą kelią, tai grįžti į miškus nebesinorėjo.

Pagrindiniu keliu labai greitai pasiekėme Labanorą. Visas kelias buvo tik įkalnės ir nuokalnės. Bet svarbiausia, kad į patį miestelį kurį laiką tik leidomės :)

Pačiam miestelyje šalia bažnyčios trumpam sustojom, nusipirkom vietinėj parduotuvėlėj kaimiškų lašinių, marinuotų agurkų (gaila, kad turėjo tik lenkiškų), skanios duonos, ir čia pat prie buvusio medinio stalo lauke užkandom. Taip sakant, su panoraminiu vaizdu į Labanoro bažnyčią. Beje, pati bažnyčia man LABAI patiko. Ji labai jauki, šilta, pastatyta iš balkių. Įėjom į vidų - o ten nė gyvos dvasios. Esi tarsi pats su savimi, tokia gera aura ten aplinkui. 

Kadangi tolumoje tvenkėsi debesys - Labanore neužsibuvom, sėdom ant dviračių ir mynėm tolyn link Kaltanėnų. Vėl smagus asfaltuotas kelias, vietomis įkalnės pasitaikydavo statesnės, vietomis visai nedidelės. Vietomis ir nemažų nusileidimų pasitaikydavo. Važiuoti buvo tikras malonumas!

Kai pravažiavom Kaltanėnus, tolimesnis ženklas nurodė, kad iki Švenčionėlių tik 9 km belikę. Neilgai trukus mes jau ir Švenčionėlių centre. O dar tik apie pietus. Iki traukinio dar geros kelios valandos. Bet apsižiūrėjom, kad toliau minti nebebuvo prasmės. Iki artimiausios kitos stoties (Pabradės) 48 km automobilių keliu, arba 28 km pėsčiųjų taku. Bet neaišku, ar tas pėsčiųjų takas nebus vėl vien miško kelias. Nusprendėm prieš darbo savaitę nepervargti ir geriau tingiai laiką praleisti Švenčionėliuose. 

Parduotuvėje nusipirkom šaltų gėrimų, užkandžių ir atvarėm į stotį. Beje, Švenčionėlių gel.stotis labai gražiai sutvarkyta: lauke prie peronų suoliukai, viduje tvarkingas tualetas, yra netgi karšto vandens. Reikalui esant, galima ir galvą kriauklėj išsiplauti, ir dantis išsivalyti ir į Vilnių jau kaip žmogui važiuot. 

Kol aš gražinausi, į stotį po truputį pradėjo eiti žmonės. Kelios žygeivių poros, baidarininkų kompanija (kuriuos beje sulijo pasivijęs lietus), vietiniai ir ne vietiniai gyventojai. Greitai visas laukiamasis užsipildė, pasidarė tvanku. Į lauką niekas nenorėjo eiti, nes prasidėjo liūtis. Iki traukinio likus apie 1 val., atsidarė bilietų kasa. Nusipirkom bilietus ir jau išvažiavom su dviratukais į lauką - viduje tikrai per sunku sėdėti tokiame karštyje. 

Kai visi žmonės suėjo į peroną, pasidarė baisu, kur tiek tilps. O mes juk dar su dviračiais! 

Atvykus traukiniui prasidėjo visas smagumas - paskutinis vagonas, kuriame reikia laikyti dviračius, užgrūstas pilnai. Teko važiuoti prie kitų durų ir ten įsikelti dviračius. Galima buvo nujausti, kad galimybės atsisėsti (o praktiškai ir pasisukti) net nebuvo. Taip ir keliavom visas 1 val 20 min iki Vilniaus. 

Jaučiausi kaip kokioj Indijoj - kas su dviračiais, kas su šunimis, kas su gėlių pundais, kas su didžiulėmis kuprinėmis - vietos buvo likę minimaliai. O aš visą kelią stebėjau žmones ir mintyse visus skirsčiau į keturias grupes - linksmus, nelaimingus, beveidžius ir apsipatenkinusius. Ir visi pakliuvo į kažkurią iš šių kategorijų :)

Vilnių pasiekėm laiku, šiaip ne taip išsikėlėm dviračius. Nors buvo ir tokių moteriškių, kurios bandė pralįsti pro dviračius ir pirmos išlipti iš traukinio. Nors bet kuriam sveiko proto žmogui buvo aišku, kad tai padaryti beveik neįmanoma. Išlipę pastebėjom, kad dar kokie 12-14 dviračių keliavo kartu - kur jau ten tilpsi į tuos kelis įtaisytus stovus!

Nuo stoties smagiu keliu į nuokalnę riedėjom iki pat Seimo. Keistas jausmas viduryje Vilniaus važiuot su pilnai pakrautais dviračiais, kai tuo tarpu kiti su tuščiais pralekia pro šalį. 

O pats smagumas prasidėjo nuo Žvėryno. Visas kelias - viena didelė įkalnė. Beminant Narbuto kalnu galvojau jau šakės bus, bet pirmu bėgiu ir labai jau minimaliu greičiu (7-8 km/h) vis tiek myniau pirmyn. Geras jausmas aplankė tada, kai kiti kalno viduryje su neapkrautais dviračiais sustoja, o tu nors lėtai, bet judi į priekį. Bet po šios atkarpos jau beliko tik Pilaitės pr. ir mes namie!

Lietuvos miškais pakeliavom, gražias vietas stovyklavimui suradom, puikių žmonių sutikom, bet nusprendėm, kad mums (o ypač su tokiais dviračiais) labiau patinka važinėti asfaltu, o ne knistis vienoj vietoj ir dar smėlyje :)

Labanoras dviračiais (2 diena)

Statistika:
Maršrutas: Lakaja - Kertuoja - Palakajys - Rudesa - Mindūnai - Stirniai
Atstumas: 42,3 km
Važiavimo laikas: 3 val 40 min
Max greitis: 41,2 km/h

...

Labas rytas!

Ryte pažadina kapojamų medžių garsas visai šalia palapinės. Nenorom pakeliu galvą, atsidarau palapinę - o ten mūsų braliukai latviukai ruošiasi lauželį kurti ir pusryčius gamintis. Oplia! Na ką, nemiegosi juk virtuvėje :) Teko ir mums keltis. O latviukai savo kaltę, kad mus prižadino, išpirko pasiūlytu karštu vandeniu kavai. Super! Sutaupėm laiko. Išgėrėm kavą, suvalgėm sumuštinius ir susipakavę daiktus patraukėm į kelią. 

O tuo metu Didžiųjų Lakajų stovyklavietėje veiksmas tik prasidėjo - kas su baidarėmis atvyko, kas su palapinėmis, kas dar tik budinasi po vakarykščio vakarėlio. Ryte dar buvo atėję parko darbuotojai dėl bilietų. Susimokėjom po 3,5 lt (arba 1 €) už 5 dienų bilietą. Mielai likčiau čia visoms 5 dienoms. 

Pajudėjom iš stovyklavietės Kertuojos link. Visas kelias ir vėl ėjo žvyrkeliu su tarpais geromis "kopėčiomis". Bet šį kartą bent jau smėlyje užklimpti nepavyko kaip vakar. Pro šoną pravažiuodavo nemažai mašinų, daugumą džipų tipo. Pakeliui pro šoną praskrenda drugeliai, vienas kitas vanagas, per kelią prašliaužia koks nors driežiukas. 

Taip stebėdami gamtą ir Kertuoją privažiuojam. O ten - tiesiog rojus poilsiautojams!

Palei Kertuojos ir Juodųjų Lakajų ežerus labai fainos pakrantės, daugybė žmonių, kaip didžiulis kempingas. Ir negaliu atsistebėti, kad visa tai nemokamai! Jaunimas jau nuo pat ryto muziką visu garsu iš mašinų leidžia, vyresnio amžiaus žmonės arba šeimos su vaikais sau ramiai poilsiauja toliau nuo jaunimo. Vietos užtenka visiems - gali pats pasirinkti prie kurios kompanijos prisijungti :)
Dar sakoma, kad Kertuojos ežere gali kiek nori eiti į priekį - o vandens vis tiek bus iki kelių :) Būtent dėl to šią vietą ypatingai mėgsta šeimos su mažais vaikais. 

Iš Kertuojos pavažiavus žvyruotu keliu pasiekėm Vyžinių kaimą. Pasirodo, šiek tiek pravažiavom mums reikalingą posūkį. Bet pasinaudojom proga ir užsukom pas vietinius paprašyt vandens iš šulinio. Vienos sodybos kieme mus pasitiko toks "pavargęs" vyriokas. Bet nieko, jis draugiškas, parodė kur jo šulinys, paklausinėjo iš kur mes, kur važiuojam. O man labiausiai patiko jo šulinys - toks senovinis, su svirtimi. Nebuvo tekę man tokiu naudotis. Taigi prisipildėm tuščius vandens butelius, atsigėrėm iki soties ir padėkoję pasukom link Palakajos. 

Keliu Palakaja - Ščiurys (pakrante tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų) važiuoti visai neapsimokėjo. Pirmiausia dėl to, kad kelias vietomis tikrai offroad'inis, pravažiuojamas geriausiai su kalnų dviračiais, su stačiom įkalnėm, visą laiką važiuoji miško keliuku, kur išlindusios medžių šaknys, o ant kelio iš šonų užkritusios dilgėlės. Toliau už Ščiurio turėjo būti stovyklavietė, bet ten iš esmės tik viena vieta laužui, o visa kita - tik nušienauta pievutė. 

Apsisukom ir grįžom link Palakajos. Ten vietinio paklausėm kur yra dviračių takas palei ežerą. Tai nurodė mums takelį tarp namų (o mes prieš tai galvojom, kad ten tiesiog įvažiavimas į kiemą). Šiek tiek dar pamynę nusprendėm papietauti. Radom visai smagią vietą ant kalniuko. Kol ruošėm laužą, į tą pačią vietą atvažiavo vilniečių pora, kuri planavo prisipūsti valtį ir paplaukioti ir panardyti ežere. Per mūsų pietų laiką dar atvažiavo vienas vyras, paklausė ar gali prie mūsų palikti mašiną. Tada apsirengė naro rūbus ir nuėjo į ežerą. Reik suprasti, kad Baltieji Lakajai labai tinkamas ežeras nardymui. 

O mes pasigaminom sau pietus ant laužo, pavalgėm, išsimaudėm ežere. Ežero krantas taip nuosekliai gilėja, ir jei ne kažkokios žolės ir kriauklytės ant dugno, būtų superinis maudynėms. 

Po pietų susikrovėm savo daiktus vėl ant dviračių ir mynėm toliau, pakeliui ragaudami fantastiškų didžiulių mėlynių :) Būtų laiko, tai prisirinkčiau vieną kitą litrą vakarui :)

Važiavom toliau tol, kol... privažiavom kelio galą. Pasirodo, įvažiavom į tokį mažytį iškyšulį ir patekom į pačią jo pabaigą.

Ten poilsiavo vyresnio amžiaus žmonių kompanija, kurie mums labai entuziastingai pradėjo pasakoti, kaip mums važiuoti toliau. Kai pasakėm, kad mums reikia į Mindūnus, jie tik už galvų susiėmė. Sako: "O jėzau, kaip toli. Čia gi kitoj ežero pusėj. Mes tik paplaukiot iš čia einam, iki salos nuplaukiam, bet iki Mindūnų mums nėra ko važiuot". Jie mums vis bandė išaiškint, kur važiuoti reikia, net palydėjo dalį kelio. Jie visi buvo labai geros nuotaikos, turbūt todėl, kad jau įpusėjus dienai buvo gerokai konjako išragavę :) Išlydėjo jie mus su tokiom veido išraiškom, tarsi sakytų "kas per debilai sugalvoja aplink ežerą su dviračiais važiuot".

Keliaujam toliau. Pasukom (kaip mums tada atrodė) į teisingą kelią ir miško keliu važiavom tolyn. Kurį laiką mynę įkalnėm ir nuokalnėm įvažiavom į žvyro kelią - lengviau pasidarė. Bet... po to pastebėjom, kad grįžom į tą patį kelią prie Vyžinių. FUCK! Ot sekasi :) Na ką gi, akivaizdu, kad dviračių taką žyminčių ženklų (ypač kryžkelėse) galėtų būti daugiau ir aiškesnių. Pamąstėm, kad atgal į mišką nebelįsim, per navigaciją susiradom greičiausią kelią iki Rudesos (8,5 km) ir tiesiu taikymu ten asfaltuotu keliu! P.S. dabar žiūrėdama per google maps, šitą kelią matau dar žvyrkelį (2012 m. fotografuota). Vat kaip viskas pasikeitė per 2 metus :)

Pavažiavom gal 1 km ir teko sukti į lauko kelią tarp gyv.namų ir pievų. Keletą kilometrų juo pavažiavom, vis sveikindamiesi su vietiniais gyventojais. O kaip man patinka stebėti žmonių veido išraiškas, kai su jais pasisveikini. Iš karto žiūri nepatikliai, po to nusišypso. Kai kurie netgi atgal pasako "labas" :) O čia jau manau didelis pasiekimas :)

Neilgai trukus vėl įvažiavom į asfaltuotą normalų kelią. Įsukom ir galvojom dabar tai jau atsikvėpsim. Kur tau! Kelias tai kyla, tai leidžiasi, atrodo, kad tiesios vietos čia niekur nėra.

Pasiekus mišką pagal rodyklę "Rudesa 1 km" įsukom į miško keliuką. Vėl tradicinės įkalnės, nuokalnės, smėlėti tarpai, keletas užklimpimų.
Privažiavus Rudesos kaimą pamatėm labai gražią koplyčią ir nedideles kapinaites šalia, kurios buvo aptvertos sena medine tvora. Negalėjau neįamžint tokios vietos! Ji kažkaip keistai jauki atrodė.

Iš karto už Rudesos kaimelio buvo didžiulė Rudesos stovyklavietė, iš karto už jos Baltųjų Lakajų (Kamužės) stovyklavietė. Jei kartais vienoje stovyklavietėje Jums neužtenka esamos erdvės, visada galima pavažiuoti iki kitos :)

Toliau mūsų tikslas - Mindūnai. Ta nepasiekiamai "toli" esanti vieta kitoje ežero pusėje. Iš kitos pusės - tai viena iš didesnių gyvenviečių mūsų kelyje. Šalia pagrindinio kelio nedidelėje parduotuvėje nusipirkom užkandžių, ledų ir vyno vakarui. Iš karto už parduotuvės mažame beržynėlyje pasidarėm sau pietų vietą. Parduotuvėje palikom pasikrauti telefonus ir neskubėdami apie valandą laiko užkandžiavom. Patyrinėjom žemėlapį, įvertinom važiavimo miško keliais greitį, ir supratom, kad viso maršruto neįveiksim laiku. Nusprendėm dalį kelio (tarp Mindūnų - Stirnelės) važiuoti plentu. Už Stirnelės yra dvi stovyklavietės, kažkurioje iš jų būtų galima apsistoti nakvynei, parelaksuoti, galbūt pažvejoti.

Koks malonumas važiuoti kieta kelio danga! Dviračiai pagaliau smagiai ir stabiliai rieda, niekur neklimsta. Netgi pasitaikančios įkalnės nebegąsdino. Prieš pat Stirnelę vienoje sodyboje palei kelią planavom pasipildyti geriamo vandens atsargas. Užėjom į kiemą, o sodyba - tuščia. Nebuvo ko ir paprašyti vandens. Bet kadangi šulinys buvo čia pat, neužrakintas, tai negalėjom nepasinaudoti tokia proga. Prisipylėm šalto šulinio vandens ir tyliai padėkoję nesamiems šeimininkams išmynėm ieškot stovyklavietės.

Įsukę į mišką gana greitai pasiekėm pirmąją Stirnių stovyklavietę. Joje buvo kelios laužavietės, stalai, suolai, nemaža pavėsinė. Šioje stovyklavietėje buvo apsistojusi tik viena vyresnio amžiaus pora su kemperiu. Nuvažiavę iki antros stovyklavietės pamatėm tikrą šeimyninį-jaunimo kempingą. Daug žmonių, vaikų, iš skirtingų mašinų groja skirtinga muzika, gėrimai liejasi laisvai - žodžiu, pilna veiksmo. Apvažiavom ją ir nusprendėm grįžti į pirmąją stovyklavietę ir ten sau pavakarot su savo pasirinkta muzika (t.y. be muzikos). :)

Įsikūrėm kaip niekad gerai - prisirinkom normaliai malkų (visų net nesudeginom), pasistatėm palapinę ir tiesiog relaksavom.

Mūsų kaimynai (ta vyresnio amžiaus pora) pasiūlė mums karšto vandens - tai pasidarėm kavos. Iš vis, tie mūsų kaimynai tokie faini buvo - laimingi, atsipalaidavę, patenkinti gyvenimu. Tiesiog būna čia ir mėgaujasi tuo buvimu. Vyras žvejoja, žmona vakarienę ruošia. Žodžiu, idiliška scena iš kasdieninio atostogų gyvenimo :)

Mindaugas irgi buvo išėjęs paspiningaut, bet niekas nekibo... :/ Aš sėdėjau prie laužo su puodeliu vyno ir tiesiog relaksavau ir džiaugiausi laisvu savaitgaliu.

Miegoti nuėjom turbūt dar prieš vidurnaktį (et, senstam ar ką?) :)

Labanoras dviračiais (1 diena)

Statistika:
Maršrutas: Vilnius (Pilaitė) - Švenčionėliai - Lakaja
Atstumas: 33,9 km
Važiavimo laikas: 2 val 29 min
Max greitis: 36,9 km/h

...

Šį kartą pagaliau nusprendėm patyrinėti ir Lietuvos apylinkes, o tai kartais atrodo, kad apie Ispaniją, Paryžių ar Italiją papasakoti galėčiau daugiau negu apie savo gimtinę (gėda...) :)

Labanoras - vieta, kurią pastoviai pravažiuodavom keliaujant link Ignalinos nacionaliame parke įsikūrusių sodybų. O rimčiau užsukti ir apžiūrėti laiko vis neatsirasdavo. Kadangi laiko turim nedaug (penktadienio vakaras - sekmadienio vakaras), tai negaištant laiko kelionei dviračiu iš Vilniaus nusprendėm vykti traukiniu iki Švenčionėlių, tada pirmąjį vakarą pasiekti Juodųjų Lakajų stovyklavietę.

...

Penktadienio popietę baigę darbus, greitai namuose susidėjom daiktus ir pajudėjom iki Vilniaus geležinkelio stoties. Daiktų šį kartą tikrai nedaug, viskas tilpo dviračio gale: ir pas mane, ir pas Mindaugą po du šoninius krepšius ir po kuprinę ant bagažinės viršaus. Maisto pasiėmėm visam savaitgaliui (tai tikrai pasiteisino, nes miškuose parduotuvę surasti būtų sunku). 

Iki Gel.stoties numynėm labai lengvai (10 km), praktiškai visą laiką didesnės ar mažesnės nuokalnės, vienintelis "rimtesnis" pakilimas buvo prieš pat stotį. Nusipirkom bilietus (po 12,60 Lt), susimokėjom už dviračius (po 5,67 Lt), nusipirkom šaltų gėrimų - ir mes jau traukinyje. Keleiviams su dviračiais yra skirtas paskuktinis vagonas, o jame - 6 vietos dviračiams. Mes kaip tik buvom tie du paskutiniai, kurie užėmė likusias vietas. Kadangi buvo penktadienio vakaras (18:39 val), traukinys buvo pilnas žmonių. Vietų atsisėsti jau negavome, tad didžiąją dalį kelio sėdėjome vagono viduryje (ten kur durys atsidaro). Visai patogu :) 

Kartu su mumis iki Švenčionėlių keliavo ir du vaikiniai su rimtais kalnų dviračiais švęsti bernvakario. Tad jie nusprendė iki ten su dviračiais numinti. Nuo Švenčionėlių jiems buvo apie 50 km. Bet jie be daiktų, tai turėtų būti ne problema. 

Kelią nuo Švenčionėlių iki Lakajos buvau "pervažiavus" su google maps'ais, tad tiksliai žinojau, į kurią pusę traukti nuo Švenčionėlių gel.stoties. Švenčionėliai pasirodė šiek tiek varganas miestelis (bent jau prie stoties), žmonės nelaimingi, nemažai išgėrusių ir ne kokios išvaizdos piliečių. Bet tai nesvarbu, nes mes minam iš miestelio į mišką :) Iš pradžių kelias buvo normalus, asfaltuotas, bet tuo pasidžiaugėm neilgai. Vos išvažiavus iš Švenčionėlių į mišką, prasidėjo žvyrkelis su "bėgiais"... Važiuoji kaip per tarką. Ir taip visą likusį kelią (20 km) iki Lakajos... Rimtas išbandymas kelionės pradžioje.

Po kokios kilometro važiavimo mus pralenkė tie du vaikinukai lekiantys į bernvakarį. Pavydžiai nužvelgiau jų rimtas, storas dviračių padangas. Toks jausmas, kad jie tų "tarkų" net nejautė. O mes čia su savo turistiniais dviračiais plonomis padangomis bandom per smėlį ir žvyrą važiuot :))

Pakeliui važiuojant dar koks "kaimietis" su savo BMW pralekia dideliu greičiu taip, kad didžiulis dulkių debesis pakyla. O oras lyg tyčia toks ramus, vėjo jokio, tai tos dulkės net ir nesisklaido, taip ir lieka kabėti ore... P.S. aš tikrai neabsoliutinu BMW vairuotojų, bet iš tiesų jei tik kokias nesąmones daro - tai būtinai tik su BMW. Jie greičiausiai ir automobilius perka pagal savo charakterį ir išsilavinimo lygį. Na, bet mes juk tik su dviem ratais važiuojam :)

Nuo Januliškio (apie 10 km pravažiavus žvyrkeliu) kelias šiek tiek pasitaisė - nors ir išliko žvyras, bet lygesnis. Buvo keletas statesnių įkalnių, jas lėtai, bet gana lengvai įveikėm. Važiuojant Lietuvoje didelis pliusas yra tai, kad nors ir pasirodo koks kalniukas, tai žinai kad jis greitai baigsis. Ne taip kaip Belgijoj, kai 3 km vien tik į statų kalną varydavom...

Taigi, artėjant 22 val. vakaro, mes pasiekėm Lakajos gyvenvietę. Ir pagaliau asfaltas!!! Koks džiaugsmas važiuoti lygiu keliu!

Bet aišku, ilgai tuo nesidžiaugėm, nes už kelių šimtų metrų sukom į mišką, Juodųjų Lakajų stovyklavietės link. Važiuojant mišku atrodė taip tylu, ramu, kad pradėjom abejot, ar iš vis žmonių sutiksim. Bet užteko dar šiek tiek pavažiuot ir prieš mus atsivėrė visas palapinių miestelis. Gal kokia 15-20 palapinių prie pirmojo privažiavimo, ir dar gal tiek pat - šiek tiek toliau. Daug šeimų su vaikais sau ramiai vakaroja. Atsivežę savo stalus, kėdes, didžiules palapines, hamakus ir pan. Žodžiu, matrasinis poilsis :)

O mes radom tobulą vietą palapinei šalia laužavietės, stalo ir priėjimo prie vandens. Buvo keista, kad tokia vieta dar buvo neužimta. Kadangi jau greitai temo, aš ėmiausi palapinės statybos, o Mindaugas išėjo ieškot malkų. Kadangi poilsiautojų tikrai daug, o dar visi nori savo laužą susikurti, tai visos šakos miške išrinktos beveik tobulai. Teko Mindaugui pavargti, kol rado kažką tinkamo laužui. Didžiausia staigmena laukė susiruošus gaminti vakarienę - pasirodo, turimas dujų baliono sriegis neatitinka su degiklio sriegiu! FUCK! Kas juokingiausia, kad tiek prakeliavę, Olandijoj, Belgijoj pirkę pirmus pasitaikiusius dujų balionus, net nepagalvojom kad reikia patikrinti, kokį velnią nusipirkom Lietuvoj. Na ką, dujų nebeturim, o valgyt tai norisi :) Nusprendėm savo turimą puodą dėti tiesiai ant laužo. Ir ką gi - viskas puikiai pavyko! Išsivirėm makaronų, ant laužo išsikepėm dešrelių ir žiauriai skaniai pavakarieniavom užsigeriant vynu.