Labanoras dviračiais (3 diena)

Statistika:
Maršrutas: Stirniai - Kraujeliai - Žičkai - Laukagalis - Labanoras - Kaltanėnai - Švenčionėliai
Atstumas: 47,8 km
Važiavimo laikas: 3 val 24 min
Max greitis: 42,5 km/h

...

Labas rytas!

Išsimiegojom labai gerai, nors ir pusę nakties iš kitos stovyklavietės skambėjo muzika. Labai džiaugiuosi, kad nusprendėm sugrįžti į šitą ramesnę ir saugesnę vietą. Iš vis pastebėjau, kad keliaudama stengiuosi vengti neaiškių kompanijų ir siekti pagal galimybes maksimalaus saugumo. O išgėrę žmonės man į tokius tikrai nepanašūs. 

Na, o rytas mūsų stovyklavietėje labai jaukus. Mūsų kaimynas buvo grįžęs iš rytinės žvejybos, pagavęs vieną nemažą žuvį. Žmona kaip tik gamino pusryčius. Tuo pačiu ir mums pasiūlė visą virdulį karšto vandens. Super! Nereiks laužo kurti. Pavalgėm bulvių košės su dešrelėm, išgėrėm pakankamą kiekį kavos ir po truputį dėliojomės daiktus vėl ant dviračių. Tuo pačiu dar vis lakstėm prie saulės baterijos, kurią tekdavo laiks nuo laiko perkelti į kitą vietą. Saulė švietė per medžius, tad kai tik ji pasisukdavo, baterija atsidurdavo pavėsyje. Šiaip jau būnant saulėtoje vietoje telefonas kraunasi pakankamai greitai. Problema iškyla tik tada, kai būna apsiniaukę. Hm.. reiks kažką galvot, kaip minant susigeneruot pakankamą kiekį energijos. P.S. čia mintys tolimesnėms kelionėms :)

Keista būna, kai pradedam dėlioti daiktus. Kai viskas paskleista, tai atrodo, kad daug daiktų yra. O kai viską susidėliojam į krepšius, tai taip puikiai viskas susipakuoja, kad nieko nebelieka :) 

Atsisveikinam su kaimynais, palinkim jiems gero poilsio, jie mums gero kelio ir išvykstam toliau. Šiandienos tikslas - kažkiek pavažiuoti toliau pažintiniu taku, tada pasiekti Labanorą ir galiausiai į Švenčionėlius, nuo kur su traukiniu jau namo. 

Pravažiavom Stirnių II poilsiavietę, pasižiūrėjom į "gražius" poilsiaujančių veidelius po vakar nakties, ir taip lengvai miško keliuku pasiekėm Kraujelių kaimą. Čia sužavėjo gražios sodybos, sutvarkyti kiemai, visur žolė nušienauta, įrengti tvenkinukai. Tiesiog gražu žiūrėt kaip žmonės tvarkosi. 

Toliau sukom link Žičkų, o kelias vedė per sodybų pakraščius. Visi buvo užsiėmę savais darbais - kas laukus dirbo, kas kiemą tvarkė, kas šiaip sekmadieniškai prie durų sėdėjo. Ir į mus visi kažkaip nepatikliai žiūrėdavo, bet kai pasisveikindavom - tai nusišypsodavo. O pakeliui mus vis lydėjo tai vieno, tai kito ežero vaizdai. 

Nuo Žičkų bandėm atrasti kelią link Paelnės. Deja deja, nei kelio, nei ženklo... nieko! Atrodo, kad į ten kelio nuo Žičkų visai nėra. Taip neplanuotai atvažiavom iki pagrindinio 114 kelio. Kai jau įsukom į asfaltuotą kelią, tai grįžti į miškus nebesinorėjo.

Pagrindiniu keliu labai greitai pasiekėme Labanorą. Visas kelias buvo tik įkalnės ir nuokalnės. Bet svarbiausia, kad į patį miestelį kurį laiką tik leidomės :)

Pačiam miestelyje šalia bažnyčios trumpam sustojom, nusipirkom vietinėj parduotuvėlėj kaimiškų lašinių, marinuotų agurkų (gaila, kad turėjo tik lenkiškų), skanios duonos, ir čia pat prie buvusio medinio stalo lauke užkandom. Taip sakant, su panoraminiu vaizdu į Labanoro bažnyčią. Beje, pati bažnyčia man LABAI patiko. Ji labai jauki, šilta, pastatyta iš balkių. Įėjom į vidų - o ten nė gyvos dvasios. Esi tarsi pats su savimi, tokia gera aura ten aplinkui. 

Kadangi tolumoje tvenkėsi debesys - Labanore neužsibuvom, sėdom ant dviračių ir mynėm tolyn link Kaltanėnų. Vėl smagus asfaltuotas kelias, vietomis įkalnės pasitaikydavo statesnės, vietomis visai nedidelės. Vietomis ir nemažų nusileidimų pasitaikydavo. Važiuoti buvo tikras malonumas!

Kai pravažiavom Kaltanėnus, tolimesnis ženklas nurodė, kad iki Švenčionėlių tik 9 km belikę. Neilgai trukus mes jau ir Švenčionėlių centre. O dar tik apie pietus. Iki traukinio dar geros kelios valandos. Bet apsižiūrėjom, kad toliau minti nebebuvo prasmės. Iki artimiausios kitos stoties (Pabradės) 48 km automobilių keliu, arba 28 km pėsčiųjų taku. Bet neaišku, ar tas pėsčiųjų takas nebus vėl vien miško kelias. Nusprendėm prieš darbo savaitę nepervargti ir geriau tingiai laiką praleisti Švenčionėliuose. 

Parduotuvėje nusipirkom šaltų gėrimų, užkandžių ir atvarėm į stotį. Beje, Švenčionėlių gel.stotis labai gražiai sutvarkyta: lauke prie peronų suoliukai, viduje tvarkingas tualetas, yra netgi karšto vandens. Reikalui esant, galima ir galvą kriauklėj išsiplauti, ir dantis išsivalyti ir į Vilnių jau kaip žmogui važiuot. 

Kol aš gražinausi, į stotį po truputį pradėjo eiti žmonės. Kelios žygeivių poros, baidarininkų kompanija (kuriuos beje sulijo pasivijęs lietus), vietiniai ir ne vietiniai gyventojai. Greitai visas laukiamasis užsipildė, pasidarė tvanku. Į lauką niekas nenorėjo eiti, nes prasidėjo liūtis. Iki traukinio likus apie 1 val., atsidarė bilietų kasa. Nusipirkom bilietus ir jau išvažiavom su dviratukais į lauką - viduje tikrai per sunku sėdėti tokiame karštyje. 

Kai visi žmonės suėjo į peroną, pasidarė baisu, kur tiek tilps. O mes juk dar su dviračiais! 

Atvykus traukiniui prasidėjo visas smagumas - paskutinis vagonas, kuriame reikia laikyti dviračius, užgrūstas pilnai. Teko važiuoti prie kitų durų ir ten įsikelti dviračius. Galima buvo nujausti, kad galimybės atsisėsti (o praktiškai ir pasisukti) net nebuvo. Taip ir keliavom visas 1 val 20 min iki Vilniaus. 

Jaučiausi kaip kokioj Indijoj - kas su dviračiais, kas su šunimis, kas su gėlių pundais, kas su didžiulėmis kuprinėmis - vietos buvo likę minimaliai. O aš visą kelią stebėjau žmones ir mintyse visus skirsčiau į keturias grupes - linksmus, nelaimingus, beveidžius ir apsipatenkinusius. Ir visi pakliuvo į kažkurią iš šių kategorijų :)

Vilnių pasiekėm laiku, šiaip ne taip išsikėlėm dviračius. Nors buvo ir tokių moteriškių, kurios bandė pralįsti pro dviračius ir pirmos išlipti iš traukinio. Nors bet kuriam sveiko proto žmogui buvo aišku, kad tai padaryti beveik neįmanoma. Išlipę pastebėjom, kad dar kokie 12-14 dviračių keliavo kartu - kur jau ten tilpsi į tuos kelis įtaisytus stovus!

Nuo stoties smagiu keliu į nuokalnę riedėjom iki pat Seimo. Keistas jausmas viduryje Vilniaus važiuot su pilnai pakrautais dviračiais, kai tuo tarpu kiti su tuščiais pralekia pro šalį. 

O pats smagumas prasidėjo nuo Žvėryno. Visas kelias - viena didelė įkalnė. Beminant Narbuto kalnu galvojau jau šakės bus, bet pirmu bėgiu ir labai jau minimaliu greičiu (7-8 km/h) vis tiek myniau pirmyn. Geras jausmas aplankė tada, kai kiti kalno viduryje su neapkrautais dviračiais sustoja, o tu nors lėtai, bet judi į priekį. Bet po šios atkarpos jau beliko tik Pilaitės pr. ir mes namie!

Lietuvos miškais pakeliavom, gražias vietas stovyklavimui suradom, puikių žmonių sutikom, bet nusprendėm, kad mums (o ypač su tokiais dviračiais) labiau patinka važinėti asfaltu, o ne knistis vienoj vietoj ir dar smėlyje :)