Labanoras dviračiais (2 diena)

Statistika:
Maršrutas: Lakaja - Kertuoja - Palakajys - Rudesa - Mindūnai - Stirniai
Atstumas: 42,3 km
Važiavimo laikas: 3 val 40 min
Max greitis: 41,2 km/h

...

Labas rytas!

Ryte pažadina kapojamų medžių garsas visai šalia palapinės. Nenorom pakeliu galvą, atsidarau palapinę - o ten mūsų braliukai latviukai ruošiasi lauželį kurti ir pusryčius gamintis. Oplia! Na ką, nemiegosi juk virtuvėje :) Teko ir mums keltis. O latviukai savo kaltę, kad mus prižadino, išpirko pasiūlytu karštu vandeniu kavai. Super! Sutaupėm laiko. Išgėrėm kavą, suvalgėm sumuštinius ir susipakavę daiktus patraukėm į kelią. 

O tuo metu Didžiųjų Lakajų stovyklavietėje veiksmas tik prasidėjo - kas su baidarėmis atvyko, kas su palapinėmis, kas dar tik budinasi po vakarykščio vakarėlio. Ryte dar buvo atėję parko darbuotojai dėl bilietų. Susimokėjom po 3,5 lt (arba 1 €) už 5 dienų bilietą. Mielai likčiau čia visoms 5 dienoms. 

Pajudėjom iš stovyklavietės Kertuojos link. Visas kelias ir vėl ėjo žvyrkeliu su tarpais geromis "kopėčiomis". Bet šį kartą bent jau smėlyje užklimpti nepavyko kaip vakar. Pro šoną pravažiuodavo nemažai mašinų, daugumą džipų tipo. Pakeliui pro šoną praskrenda drugeliai, vienas kitas vanagas, per kelią prašliaužia koks nors driežiukas. 

Taip stebėdami gamtą ir Kertuoją privažiuojam. O ten - tiesiog rojus poilsiautojams!

Palei Kertuojos ir Juodųjų Lakajų ežerus labai fainos pakrantės, daugybė žmonių, kaip didžiulis kempingas. Ir negaliu atsistebėti, kad visa tai nemokamai! Jaunimas jau nuo pat ryto muziką visu garsu iš mašinų leidžia, vyresnio amžiaus žmonės arba šeimos su vaikais sau ramiai poilsiauja toliau nuo jaunimo. Vietos užtenka visiems - gali pats pasirinkti prie kurios kompanijos prisijungti :)
Dar sakoma, kad Kertuojos ežere gali kiek nori eiti į priekį - o vandens vis tiek bus iki kelių :) Būtent dėl to šią vietą ypatingai mėgsta šeimos su mažais vaikais. 

Iš Kertuojos pavažiavus žvyruotu keliu pasiekėm Vyžinių kaimą. Pasirodo, šiek tiek pravažiavom mums reikalingą posūkį. Bet pasinaudojom proga ir užsukom pas vietinius paprašyt vandens iš šulinio. Vienos sodybos kieme mus pasitiko toks "pavargęs" vyriokas. Bet nieko, jis draugiškas, parodė kur jo šulinys, paklausinėjo iš kur mes, kur važiuojam. O man labiausiai patiko jo šulinys - toks senovinis, su svirtimi. Nebuvo tekę man tokiu naudotis. Taigi prisipildėm tuščius vandens butelius, atsigėrėm iki soties ir padėkoję pasukom link Palakajos. 

Keliu Palakaja - Ščiurys (pakrante tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų) važiuoti visai neapsimokėjo. Pirmiausia dėl to, kad kelias vietomis tikrai offroad'inis, pravažiuojamas geriausiai su kalnų dviračiais, su stačiom įkalnėm, visą laiką važiuoji miško keliuku, kur išlindusios medžių šaknys, o ant kelio iš šonų užkritusios dilgėlės. Toliau už Ščiurio turėjo būti stovyklavietė, bet ten iš esmės tik viena vieta laužui, o visa kita - tik nušienauta pievutė. 

Apsisukom ir grįžom link Palakajos. Ten vietinio paklausėm kur yra dviračių takas palei ežerą. Tai nurodė mums takelį tarp namų (o mes prieš tai galvojom, kad ten tiesiog įvažiavimas į kiemą). Šiek tiek dar pamynę nusprendėm papietauti. Radom visai smagią vietą ant kalniuko. Kol ruošėm laužą, į tą pačią vietą atvažiavo vilniečių pora, kuri planavo prisipūsti valtį ir paplaukioti ir panardyti ežere. Per mūsų pietų laiką dar atvažiavo vienas vyras, paklausė ar gali prie mūsų palikti mašiną. Tada apsirengė naro rūbus ir nuėjo į ežerą. Reik suprasti, kad Baltieji Lakajai labai tinkamas ežeras nardymui. 

O mes pasigaminom sau pietus ant laužo, pavalgėm, išsimaudėm ežere. Ežero krantas taip nuosekliai gilėja, ir jei ne kažkokios žolės ir kriauklytės ant dugno, būtų superinis maudynėms. 

Po pietų susikrovėm savo daiktus vėl ant dviračių ir mynėm toliau, pakeliui ragaudami fantastiškų didžiulių mėlynių :) Būtų laiko, tai prisirinkčiau vieną kitą litrą vakarui :)

Važiavom toliau tol, kol... privažiavom kelio galą. Pasirodo, įvažiavom į tokį mažytį iškyšulį ir patekom į pačią jo pabaigą.

Ten poilsiavo vyresnio amžiaus žmonių kompanija, kurie mums labai entuziastingai pradėjo pasakoti, kaip mums važiuoti toliau. Kai pasakėm, kad mums reikia į Mindūnus, jie tik už galvų susiėmė. Sako: "O jėzau, kaip toli. Čia gi kitoj ežero pusėj. Mes tik paplaukiot iš čia einam, iki salos nuplaukiam, bet iki Mindūnų mums nėra ko važiuot". Jie mums vis bandė išaiškint, kur važiuoti reikia, net palydėjo dalį kelio. Jie visi buvo labai geros nuotaikos, turbūt todėl, kad jau įpusėjus dienai buvo gerokai konjako išragavę :) Išlydėjo jie mus su tokiom veido išraiškom, tarsi sakytų "kas per debilai sugalvoja aplink ežerą su dviračiais važiuot".

Keliaujam toliau. Pasukom (kaip mums tada atrodė) į teisingą kelią ir miško keliu važiavom tolyn. Kurį laiką mynę įkalnėm ir nuokalnėm įvažiavom į žvyro kelią - lengviau pasidarė. Bet... po to pastebėjom, kad grįžom į tą patį kelią prie Vyžinių. FUCK! Ot sekasi :) Na ką gi, akivaizdu, kad dviračių taką žyminčių ženklų (ypač kryžkelėse) galėtų būti daugiau ir aiškesnių. Pamąstėm, kad atgal į mišką nebelįsim, per navigaciją susiradom greičiausią kelią iki Rudesos (8,5 km) ir tiesiu taikymu ten asfaltuotu keliu! P.S. dabar žiūrėdama per google maps, šitą kelią matau dar žvyrkelį (2012 m. fotografuota). Vat kaip viskas pasikeitė per 2 metus :)

Pavažiavom gal 1 km ir teko sukti į lauko kelią tarp gyv.namų ir pievų. Keletą kilometrų juo pavažiavom, vis sveikindamiesi su vietiniais gyventojais. O kaip man patinka stebėti žmonių veido išraiškas, kai su jais pasisveikini. Iš karto žiūri nepatikliai, po to nusišypso. Kai kurie netgi atgal pasako "labas" :) O čia jau manau didelis pasiekimas :)

Neilgai trukus vėl įvažiavom į asfaltuotą normalų kelią. Įsukom ir galvojom dabar tai jau atsikvėpsim. Kur tau! Kelias tai kyla, tai leidžiasi, atrodo, kad tiesios vietos čia niekur nėra.

Pasiekus mišką pagal rodyklę "Rudesa 1 km" įsukom į miško keliuką. Vėl tradicinės įkalnės, nuokalnės, smėlėti tarpai, keletas užklimpimų.
Privažiavus Rudesos kaimą pamatėm labai gražią koplyčią ir nedideles kapinaites šalia, kurios buvo aptvertos sena medine tvora. Negalėjau neįamžint tokios vietos! Ji kažkaip keistai jauki atrodė.

Iš karto už Rudesos kaimelio buvo didžiulė Rudesos stovyklavietė, iš karto už jos Baltųjų Lakajų (Kamužės) stovyklavietė. Jei kartais vienoje stovyklavietėje Jums neužtenka esamos erdvės, visada galima pavažiuoti iki kitos :)

Toliau mūsų tikslas - Mindūnai. Ta nepasiekiamai "toli" esanti vieta kitoje ežero pusėje. Iš kitos pusės - tai viena iš didesnių gyvenviečių mūsų kelyje. Šalia pagrindinio kelio nedidelėje parduotuvėje nusipirkom užkandžių, ledų ir vyno vakarui. Iš karto už parduotuvės mažame beržynėlyje pasidarėm sau pietų vietą. Parduotuvėje palikom pasikrauti telefonus ir neskubėdami apie valandą laiko užkandžiavom. Patyrinėjom žemėlapį, įvertinom važiavimo miško keliais greitį, ir supratom, kad viso maršruto neįveiksim laiku. Nusprendėm dalį kelio (tarp Mindūnų - Stirnelės) važiuoti plentu. Už Stirnelės yra dvi stovyklavietės, kažkurioje iš jų būtų galima apsistoti nakvynei, parelaksuoti, galbūt pažvejoti.

Koks malonumas važiuoti kieta kelio danga! Dviračiai pagaliau smagiai ir stabiliai rieda, niekur neklimsta. Netgi pasitaikančios įkalnės nebegąsdino. Prieš pat Stirnelę vienoje sodyboje palei kelią planavom pasipildyti geriamo vandens atsargas. Užėjom į kiemą, o sodyba - tuščia. Nebuvo ko ir paprašyti vandens. Bet kadangi šulinys buvo čia pat, neužrakintas, tai negalėjom nepasinaudoti tokia proga. Prisipylėm šalto šulinio vandens ir tyliai padėkoję nesamiems šeimininkams išmynėm ieškot stovyklavietės.

Įsukę į mišką gana greitai pasiekėm pirmąją Stirnių stovyklavietę. Joje buvo kelios laužavietės, stalai, suolai, nemaža pavėsinė. Šioje stovyklavietėje buvo apsistojusi tik viena vyresnio amžiaus pora su kemperiu. Nuvažiavę iki antros stovyklavietės pamatėm tikrą šeimyninį-jaunimo kempingą. Daug žmonių, vaikų, iš skirtingų mašinų groja skirtinga muzika, gėrimai liejasi laisvai - žodžiu, pilna veiksmo. Apvažiavom ją ir nusprendėm grįžti į pirmąją stovyklavietę ir ten sau pavakarot su savo pasirinkta muzika (t.y. be muzikos). :)

Įsikūrėm kaip niekad gerai - prisirinkom normaliai malkų (visų net nesudeginom), pasistatėm palapinę ir tiesiog relaksavom.

Mūsų kaimynai (ta vyresnio amžiaus pora) pasiūlė mums karšto vandens - tai pasidarėm kavos. Iš vis, tie mūsų kaimynai tokie faini buvo - laimingi, atsipalaidavę, patenkinti gyvenimu. Tiesiog būna čia ir mėgaujasi tuo buvimu. Vyras žvejoja, žmona vakarienę ruošia. Žodžiu, idiliška scena iš kasdieninio atostogų gyvenimo :)

Mindaugas irgi buvo išėjęs paspiningaut, bet niekas nekibo... :/ Aš sėdėjau prie laužo su puodeliu vyno ir tiesiog relaksavau ir džiaugiausi laisvu savaitgaliu.

Miegoti nuėjom turbūt dar prieš vidurnaktį (et, senstam ar ką?) :)