ITALIJA (12 diena)

Ekskursija pėsčiomis po Romą

+28 °C

Išlaidos: 12 € - maistas

...

Namas, kuriame gyvenome, puikiai atspindėjo senovės romėnų gyvenimo būdą - aukštos lubos, baltos sienos, žalios langinės ant visų langų. Viduje raudonos naktinės užuolaidos. Tai turbūt neatsitiktinai atspindi Italijos vėliavos spalvas - raudona, balta ir žalia. Namo vidus apstatytas senoviniais baldais. Nors mano akimis žiūrint, viskas per daug apkrauta daiktais - visuose kampuose staliukai, komodos, prie sienų lentynos. Viename pakraštyje didelis masyvus stalus, kitame senovinė sofa ir foteliai. Ant lentynų pilna įvairiausių smulkmenų - statulėlių, nuotraukų, suvenyrų. Vienoje lentynoje pagarbiai išdėliota gal 30 tomų Italijos istorijos (panašiai kaip pas mus daug kas turėjo Tarybines enciklopedijas). 

Namo viduje laiptai marmuriniai, šalti ir pakankamai slidūs. Bet turbūt praktiškai amžini. Ant namų stogų yra didžiulės terasos, kuriose gyventojai ištempę virves ir padžiauna savo skalbinius.  

Ant daugelio namų durų vis dar likę didžiuliai metaliniai žiedai, kurie buvo naudojami kaip belstukai. Greičiausiai didelių namų apatiniame aukšte būdavo sargai, kurie įleisdavo ateinančius žmones. Bet šiais laikais tie belstukai nebeturi jokios prasmės, nes jų garso vis tiek niekas negirdėtų. Už pagrindinių durų šiais laikais patenkama tiesiog į didelę laiptinę.

Šią dieną neturėjom jokio konkretaus tikslo - bandėme pabūti netradiciniais turistais ir nesekant jokiais žemėlapiais ir neieškant jokių lankytinų objektų tiesiog klaidžiojom siauromis gatvelėmis, stebėjom vietinius ir mėgavomės buvimu čia ir dabar. 

Labiausiai, kas įsiminė, tai garsai. Žmonių balsai, mašinų ir motorolerių pypsėjimas, prekių pristatinėtojų vežimėliai, restoranų indų skambesys - viskas susilieja į bendrą visumą. 

Romoje nemažai ir kontrastų. Benamiai prie Vatikano ir aukštakulniais bandančios paeiti rytų europietės per akmenimis grįstas Romos gatveles, siauros tylios gatvelės ir plačios automobilių užkištos gatvės, prabangūs automobiliai ir limuzinai bei surūdiję dviračiai, daug kur gatvėse randami vandens kranai ir nei vieno viešo tualeto. 

Pats smagiausias dalykas Romoje - eiti ten, kur tiesiog norisi eiti. Tai gali būti siauras skersgatvis, kai pakeliui pamatai keturių aukštų viešbutį, kuris visas apaugęs vijokliais. Taip praeinant randi kampe įsikūrusį bariuką, kurį "okupavę" baikeriai. Arba vandens kranelį, pro kurį neatsigėrę nepraeina nei vienas romietis. Tokia ta Roma - savita, žavi, romantiška. Tai amžinas miestas, kuriame veiklos atras kiekvienas čia užklydęs.

ITALIJA (11 diena)

Visi keliai veda į Romą!!!

Statistika:

Maršrutas: Civitavecchia - Roma

Atstumas: 37,79 km
Vid. greitis: 13,35 km/h

Išlaidos: 28,27 € (12,67 € - maistas, 15,60 € - traukinys Civitavecchia - Rome)

...

7.30 val. Rytas. Pusryčiai. Ir krūvos skruzdėlių aplink mūsų maisto krepšius. Nuo šito tai išsigelbėjom pakankamai lengvai. Užtat kai man dedant daiktus palapinėje iš po miegmaišio išlindo didžiulis voras, tai klykdama iš palapinės išlėkiau. Po kelių minučių grįžus atgal supratau, kad ten viso labo buvo nedidelis krabas, kuris tamsoje man atrodė panašus į didelį vorą :))

Juodamiesi iš tokių nuotykių išsivirėm kavos, suvalgėm likusias vynuoges ir po sumuštinį. Per daug neskubėjom, nes šios dienos pagrindinis tikslas - pasiekti Romą. Iki jos būtų apie 70 km, bet jau vakar nusprendėm, kad negaišim laiko važiuodami nuobodžiais keliais. Civitavecchia traukinių stotyje nusipirkom bilietus iki Romos (5 EUR žmogui ir po 3,5 EUR dviračiams). Dviaukštis traukinys, minkštos patogios sėdynės ir valanda laiko traukinyje tikrai neprailgo. 

Atvykom į didžiausią Romoje Termini traukinių stotį. Bent trisdešimt geležinkelio bėgių, daugybė žmonių, dauguma su didžiuliais lagaminais. Su dviračiais vos sugebėjom prasibraut pro minią. Atstovėjom eilę prie lifto ir nusileidom tiesiai į Romos miesto centrą. Eismas, judesys, triukšmas - viskas aplink apėmė mus greičiau negu mes spėjom susivokti. Kelis kartus giliai įkvėpėm, ir nėrėm su visais į bendrą veiksmą. Pagal galimybes, bandėme prisitaikyti prie automobilių, tai prie motorolerių ar pėsčiųjų. Teko ir viduriu kelio važiuot, ir per pėsčiųjų perėjas, ir vos su autobusais nesusidurt. 

Pravažiavom ispaniškus laiptus - vieną labiausiai lankomų turistinių objektų. Turistai kiek įmanydami stengiasi gražesnius "selfius" pasidaryti, o vietiniai į juos net dėmesio nekreipdami sugeba eidami skubiu žingsniu netgi valgyti makaronus ar prabėgdami greitai išgerti espresso. 

Neužilgo pasiekėme St. Angelo pilį. O ji mane ypatingai traukia po perskaityto Dan Brown romano "Angelai ir demonai" (ši knyga mane sužavėjo kur kas labiau negu įžymusis "Da vinčio kodas").

Įsiamžinam ant tilto ir judam toliau ieškodami wi-fi. Mums jis būtinas, norint surasti nakvynės vietą. Šiaip su internetu čia sudėtinga, bet kaip sakoma, "kas ieško, tas randa". Vienoje siauroje gatvelėje, pro kurią vos pravažiuoja didesnis automobilis, radome išsvajotą wifi ryšį. Susėdom šalia restorano ant gretimo namo laiptukų ir pradėjom tyrinėti viešbučius. Arčiau centro esantys pasirodė pakankamai brangūs, tad nusprendėm ieškotis nakvynės toliau nuo centro. Vis tik su dviračiais esam, atvažiuosim iki centro. Susiradom tokį nebrangų viešbutuką už 10 km nuo centro. Pabandėm įsilieti į vietinių eismą. O jis tikrai ne kiekvienam įkandamas. Patikėkit, ramiai vaikščioti palei pagrindines gatves toli gražu nėra tas pats, kas būti to eismo viduryje. Daug eismo juostų, daug mašinų, motorolerių, dar keli dviratininkai išlenda atrodo iš niekur, ar netgi arklys miesto centre atsiranda. Viskas juda greitai, o norėdamas nuo to neatsilikti turi sugebėti greitai nardyti tarp automobilių. Visi motoroleriai (o tuo pačiu ir mes su dviračiais) prie šviesoforų suvažiuoja į priekį prieš visas mašinas. Nerealus jausmas ir garsas, kai kokie 10 motorolerių vienu metu spaudžia gazą iš karto, kai tik pamato žalią šviesą. Supratom, kad reikia šiek tiek naglumo ir drąsos, norint greitai judėti Romos gatvėmis. Panašu, kad mums to tikrai netrūksta. Todėl puikiausiai jautėmės nardydami po gatves. Galiausiai net didžiulės sankryžos nebegąsdino. Sugebėjom net smartus sankryžose aplenkt. Manau, tikrai sugebėtume gyvent tokiame "tvarkingame" chaose.

O mūsų "viešbutis" (kurio net viešbučiu toli gražu nepavadinsi) pasirodo esantis jau užmiestyje, gyvenamųjų namų kvartale. Aplink pievos, žirgynas ir š.... kvapas. Apsidairėm ir supratom, kad visai nenorim čia praleist dviejų naktų. Iš miškų ir laukų išvažiavę toli gražu nenorėjom vėl ten pat sugrįžt. Atšaukėm šitą rezervaciją  ir patraukėm atgal link miesto centro. Pasirodo, Romos miestas tęsiasi apie 5-6 km nuo centro. Toliau jau užmiestis. Pakeliui link centro stabtelėjom suvalgyti ledų ir pasigavę internetą susiradom kitą viešbutuką visai šalia Vatikano miesto. Jau beveik tamsoje atvažiavom į reikiamą gatvelę, bet viešbučio iškabos čia jokios. Bet mums į pagalbą atėjo toje pačioje gatvėje esančio restorano darbuotojai, kurie susiskambino nurodytais kontaktais ir sutarė, kur mus pasitiks. 

Pasirodo, kad šitas "viešbutukas" yra paprastas trijų kambarių butas, kuriame gyvena moteris su dviem vaikais. Panašu, kad gyvenimas Romoje pakankamai brangus, nes ji nuomoja du kambarius turistams. Puiki vieta, susisiekimas, tvarkingai įrengti kambariai - pasijutom kaip namie. Vos pradėję įsikurti, gavos arbatos su sausainiais. O svarbiausia, mes gavom dušą! Atsigavę, pasistiprinę ir pagaliau atrodydami kaip normalūs žmonės, vakare patraukėm į naktinę Romą. 

Gatvėse eismas jau aprimęs, oras šiek tiek atvėsęs, vaikštinėti labai smagu. Restoranai tik dabar pradeda šurmuliuoti, žmonės po dienos kaitros pagaliau prisėda gyvam pokalbiui ar diskusijai su draugais. Mūsų kelias vedė tiesiai link Vatikano miesto, prie Šv.Petro bazilikos. Žmonių netgi vakare čia yra - dauguma fotografuojasi, kiti tiesiai šiaip vaikštinėja, dar kiti panirę savo mintyse stovi. Gal jaučia aplink tvyrančią tikėjimo aurą. Visoje aikštėje tvarkingais kvadratais sustatytos kėdės. Tik sekmadienį sužinojom, kad čia vyko ypatingos mišios, kurias laikė pats Popiežius. O mums bebūnant aikštėje, į ją įžygiavo keli šimtai vaikų, kunigų ir vienuolių. Praėjo didžiuliu ratu, sustojo tiek bazilika ir toliau nuėjo miesto link. Taip ir likom nesupratę, kas jie tokie ir ką čia darė.

Mes toliau nuėjom iki St.Angelo pilies, pakeliui klausydami gatvės muzikantų grojamos muzikos, stebėdami juokingus japonų turistus ir žavius vietinius romiečius. Susėdom ant šalia pilies esančių laiptukų ir grožėjomės rudeniškai jaukia ir žavia Roma. Pakankamai šilta, jauku, aplink čeža nukritę geltoti lapai, skraido paukščiai. Aplink žmonės atsipalaidavę, popietinio skubėjimo nelikę nė kvapo. 

Vaikštinėdami po Romą jau ir išalkom. Sustojom mažame jaukiame restoranėlyje suvalgyti picos ir išgerti espresso. Pica buvo tobula, tikra itališka. Kaip Mindaugas sakė, net kraštus galima suvalgyti. O geriausi tai padavėjai. Jie su visais klientais elgiasi kaip su draugais. Atneša tai, ką kiekvienas užsisako, tada patys įsipila sau alaus, atsisėda prie laisvo staliuko ir surūko cigaretę. Pašneka su praeiviais, pakalbina klientus - puiki jauki atmosfera kuriama tiesiog akyse. Po espresso kavos atgavom jėgas ir išėję iš restorano vos už kelių posūkių patekom į Navonos aikštę. Vėlgi turistiniuose leidiniuose aprašyta vieta, todėl šalia žmonių nemažai. Tik panašu, kad dauguma nelabai suvokia, ko čia atėjo. Dairosi, prisėda ant suoliuko, tradiciškai nusifotografuoja ir įkelia foto į facebook ar instagram'ą. 

Dar truputėlį pasivaikštinėjom po Romą, ir po vidurnakčio jau patraukėm link namų. Pakeliui prasiėjom upės pakrante, kuri kaip "de javu" jausmas tarsi perkelia į Paryžiaus Senos pakrantes. Arkiniai tiltai, laiptai, bukinistų prekystaliai, benamiai, ir per rudeninius lapus lakstančios ir maisto likučius rankiojančios žiurkes. Kiekvienas čia randa savo vietą. 

ITALIJA (10 diena)

Statistika:

Maršrutas: Orbetello - Ansedonia - Capalbio Stazione - Pescia Romana - Montalto di Castro - Riva dei Tarquini - Scaglia - Civitavecchia

Atstumas: 93,0 km
Vid. greitis: 18,5 km/h

Max greitis: 35,0 km/h

Išlaidos: 31,55 € (26,25 € - maistas, 5,30 € - dujos)

...

Pasirodo, mūsų nakvynės vietoje žolėje pilna vorų ir įvairiausių vabalų. Tai ramiai miegot galėjau tik tada, kai visų palapinės įėjimų tinkliukus užsitraukėm.

Ankstyvas rytas buvo tiesiog fantastiškas. Oras toks ramus, kad šalia esančios įlankos vandenyje atsispindėjo nuostabiausi debesys. Taip ir norisi pasakyti: "kaip danguje, taip ir ant žemės".

Vos po 7 val. ryto, o eismas visai šalia mūsų jau gerokai padidėjo. Vis tik apsistojom praktiškai miestelio centre. Tad ryte gana greitai susipakavom daiktus ir numynėm ieškot pusryčiams gražios vietos kažkur pakeliui. Kol susipakavom daiktus, aplink mus nemažai žmonių vedžiojo savo šunis. Bet panašu, kad mes kur kas labiau rūpėjom šunims, o ne žmonėms.

Pakrante pajudėjom link salos. Pro šalį pravažiavom vandenyje stovintį malūną - įdomus vaizdas.

Už Orbetello į salą vedė puikus dviračių takas. Bet patekę į salą suvokėm, kad ten nieko įdomaus, tad ilgai neužtrukę pasukom atgal į Orbetello.

Dabar jau pasukom kita Orbetello puse - palei palmėmis apsodintą pakrantę. Čia radom suoliukus ir gražią vietą pusryčiams. Pasigaminom kavos, sumuštinių ir grožėjomės aplinka.

Šalia ramiausiai vaikštinėjo vietiniai senukai ir panašu, kad vietiniai paukščiai. Visiška ramybė, tyliai ir lėtai slenkantis gyvenimas. Tą pamatėm ir keletą ratų apsukus per patį miestelį. Restoranuose visi lėtai ruošia lauko staliukus, senukai pavėsyje susėdę ilsisi, atrodo kad dirbti čia nelabai kam ir reikia. Pats Orbetello miestelis - jaukus, gražus, sutvarkytas ir visiškai nedidelis. Pervažiuoti jį užtenka vos 5-10 min. Apeiti užtektų turbūt valandos.

O mūsų laukė tolimesnis tikslas - Roma. Nuo Orbetello kelias keletą kilometrų ėjo autostrada. Pasistengėm kuo greičiau šią atkarpą įveikti, ir kai tik buvo įmanoma, sukom į šalutinį kelią palei pakrantę. Čia patekom į kažkokią sodų bendriją, kuri įsikūrusi kalno šlaite. Buvo keletas labai žiaurių pakilimų, kurie privertė stoti dažniau negu norėjom. Užtat po visko laukė įspūdingas nusileidimas. Jei dar nebūtų ant kelio "gulinčių policininkų", būtų iš vis super.

Toliau jau mūsų laukė ilgas ir tiesus kelias palei geležinkelį. Jokių įspūdingų vaizdų, jokių įdomesnių kelių, net posūkių praktiškai nebuvo. Panašu, kad šitas kelias naudojamas tik vietinių žmonių, nes palei visą kelią ėjo dirbamos žemės laukai. Įdomiau buvo tik privažiavus kad ir nedideles, bet jaukias gyvenvietes. Šiuose kaimuose ant gyvenamųjų namų ir parduotuvių durų yra pakabintos virvinės užuolaidos su dideliais mazgais virvių galuose. Tai yra senovės Romos palikimas jau kelis tūkstančius metų. Karštomis vasaros dienomis tokios "užuolaidos" saugo nuo didelės kaitros. Mums irgi nepakenktų pasisaugoti nuo karščio, nes saulė paskutiniu metu tiesiog svilina. Netgi važiuoti stengiamės ta kelio puse, kur auga medžiai, kad nors kiek pasislėptume nuo saulės pavėsyje. Ir nenormaliai daug geriame vandens. Bent jau tuo apsisaugome nuo dehidratacijos.

Ilgokai važiavom per itališkus laukus, kol mūsų kelias vėl sugrįžo į autostradą. Šį kartą teko ja važiuoti net 16 km - kitos kelio link pakrantės nebuvo. Nebuvo malonu važiuot, bet pakenčiama. Eismas nedidelis, mašinos mus saugiu atstumu aplenkia. Tik kaitra vis dar kankina. Kepina nežmoniškai. Vietomis net asfaltas suskilinėjęs. Blogiausia, kai dviračio padanga į tokį tarpą patenka. Tada tenka saugotis, kad nesumėtytų. Važiuodami autostrada kairėje kelio pusėje palikom Montalto di Castro miestelį. Iš tolo atrodo visai simpatiškas, senovinis.

Kai už tų nelemtų 16 km vėl įsukom į paprastą kaimo kelią, net lengviau atsikvėpėm. Tokiais važiuoti kur kas maloniau ir smagiau. Tik gaila, kad tokiuose kaimeliuose nei vienos veikiančios parduotuvės neužtikom. Tuo metu, kai ten atsidurdavom, jiems būdavo siesta. Smagiai čia visi tinginiauja :)

Į mūsų šios dienos tikslą - Civitavecchia - įvažiavom nuo uosto pusės. Čia visai neplanuotai radom Briko parduotuvę ("a la senukai"), ir nusipirkom dujų. Pats miestas pasirodė gana didelis, tradiciškai su promenada palei pakrantę, siauromis pėsčiųjų gatvelėmis, jaukiomis mažomis kavinėmis, kurios tik nuo 17 val. atsidaro. Į vietą tokių mes ir užsukom ledų bei šalto alaus. Gerą valandą prasėdėjom ten, stebėdami vietinius žmones ir aprašydami šios dienos įspūdžius. Tuo pačiu pasinaudojom galimybe pasikrauti teledonus ir nusiprausti kavinės tualete esančioje kriauklėje. Tik čia pamačius save dideliam veidrodyje supratau, kokia esu įdegusi. Kasdieninė kaitri saulė daro savo :)

Po truputį saulei leidžiantis į jūrą, pajudėjom ieškoti nakvynei vietos. Beveik išvažiavus iš miesto, radom smagią vietą pakrantėje. Virš galvos keliu važiuoja automobiliai, priešais jūra ošia - gaivus ir gražus vakaras. Dar netgi spėjom keliomis paskutinėmis saulėlydžio akimirkomis pasidžiaugti.

Išsiskleidus palapinę, susidėliojom daiktus ir pradėjom gamintis vakarienę, kai netikėtai staigiai užklupo liūtis. Teko greit viską susimest į vidų ir sriubą užbaigti virti palapinės prieangyje. O kadangi nuo šilumos palapinėje susikaupė didelis kondensatas, teko visą laiką laikyti vieną prieangio kampą pakėlus. Nors ir sudėtingai, bet nerealiai skanią sriubą išsivirėm ir visų likusių daržovių ir dešrelių su sūriu. O desertui buvo alyvuogės su raudonu vynu. Ar dar ko nors reikia tobuloms atostogoms? :)