ITALIJA (5 diena)

Statistika:

Maršrutas: Torriglia - Genoa - Bogliasco - Sori - Recco - Portofino

Atstumas: 60,19 km

Važiavimo laikas: 3 val 45 min

Vid. greitis: 16,11 km/h

...

Visą naktį, kurią praleidome viešbučio kambaryje, žaibavo, griaudėjo ir lietus pylė kaip iš kibiro. Smagu būti viduje, bet mintys visada sukasi apie tai, kad ryte reikės kažkaip iš čia pajudėti. 

Ryte apie 9 val. nuėjom pusryčiauti. Tuo metu buvom vieninteliai pusryčiaujantys žmonės, nors stalų buvo padengta daug. Gal taip norėjo sudaryti įspūdį, kad čia gyvena ir daugiau žmonių? :) Pusryčiai buvo labai jau skurdūs: kava, kruasanas, džiūvėsėliai ir uogienė. Kaip aš nemėgstu tų uogienių pusryčiams! Kai užklausėm, ar čia jau viskas pusryčiams, tada mums dar atnešė sulčių ir pyrago (irgi su uogiene!). Jokios kiaušinienės, jokio kumpio, sūrio ar kito "normalaus" maisto. Ok, suvalgėm gautą maistą be didelio džiaugsmo ir išėjom į terasą pagalvoti, ką darom toliau. 

Iš terasos į abi puses matėsi vieną iš pagrindinių Torriglios gatvių. O gatvės gale pastebėjom mažytę autobusų stotį ir autobusą, ant kurio didelėm raidėm puikavosi užrašas "Genova". Bingo! Iš karto galvoje pradėjo suktis mintys, kaip čia mums iš šios lietingos vietovės greičiau pajūrį pasiekti. Nuėjom pašnekėt su darbuotojais, o jie angliškai nė velnio nemoka. Bet kažkaip sugebėjom susišnekėti, kad jie mus su visais dviračiais paimtų ir nuvežtų iki Genujos. Sužinojom, kad artimiausias autobusas išvažiuoja už 2 min, kitas už 2 val. Akivaizdu, kad į pirmąjį nespėjam, tad susiderinom, kad ateisim į antrąjį. Išsišiepę iki ausų grįžom į viešbutį pakuotis daiktų. Pagal galimybes išsiskalbtus rūbus išsidžiovinom su fenu (nes radiatoriai neveikė), 11 val. išsiregistravom iš viešbučio, pasiėmėm garaže stovėjusius dviračius ir vėl per lietų nuėjom iki stoties. Tuo metu lauke buvo vos 14 laipsnių šilumos. 

Susikėlėm dviračius į autobuso vidų (nes jis nebuvo pritaikytas tokiems kroviniams), susimokėjom tik po 3 € už kelionę (už dviračius nieko neėmė) ir pagaliau per pliaupiantį lietų mes gana greitai pajudėjom iš Torriglios link Genujos. Ką ten rasim ir ar iš vis galėsim nuvažiuoti ten kur mums reikia - neaišku. Vėlgi savo likimą patikim sėkmės faktoriui. 

Beveik visą kelią iki pat Genova Prato (kažkoks Genujos priemiestis) leidomės žemyn. Pavydžiai žiūrėjom į tuos nuolydžius, kuriais geru oru smagiai lėktume su dviračiu. Bet kadangi už autobuso lango vis dar pliaupė lietus, kur kas smagiau jautėmės viduje. 

Pravažiavom keletą nedidelių kaimelių, kur atrodo niekas negyvena, ir jau 12.15 val. sustojom Genova Prato stotyje. Išlipom, o ten - saulė šviečia, karšta. Negalėjom patikėti, kad iš +14 laipsnių patekom tiesiai į +25! Pagaliau nusirengėm striukes ir su pasimėgavimu numynėm iki Genujos centro. Iki ten - apie 10 km. 

Didelę kelio dalį važiavom palei upę, o šalia visur matėsi praėjusio potvynio padariniai - visur purvina, šiukšlių konteineriai išvartyti, tuneliai uždaryti, žmonės tvarkosi kas kaip gali. Labiausiai nepasisekė tiems, kurie gyveno šalia kalno - purvas užpylė jų kiemus ir namus. 

Gana greitai pasiekėm Genujos centrą ir didžiulį uostą, kuriame šalia įprastų laivų buvo ir didžiulis kruizinis laivas. Šalia uosto ir geležinkelio stoties trinasi nemažai juodaodžių ir šiaip nieko neveikiančių vyrų. Atrodo, kad moterys visos dirba, arba yra paliktos namie. O štai vyrai plepla sau susėdę ant suoliuko miesto centre. Juodaodžiai, kaip ir kituose didesniuose miestuose, pardavinėje rankines ir įvairius kinietiškus mažmožius. Svarbiausia, kad bent jau į akis jie nelenda. 

Na, o mes jau pasiilgę mynimo, užkandę ir pasistiprinę vėl sėdom ant dviračių ir išmynėm pietų link. Iš pradžių važiavome pakrantės promenada, už miesto centro jau įsukom į automobilių kelią. 

Kelias nenuobodus, nedideli pakilimai ir nusileidimai. Esant pajūryje net minasi smagiau. 

Vakarėjant ir po truputį leidžiantis saulei privažiavom Recco miestelį. Tai nedidelis, jaukus miestelis, turintis savo paplūdimį ir vis dar veikiantį pajūrio barą. 

Pasižiūrėjom, kad iki mano taip norimo pamatyti Portofino miesto liko apie 16 km. Nusprendėm, kad šiąnakt norim nakvoti kažkur ten. Tikslą turim, beliko jį pasiekt. Bet mes net neplanavom, kad nuo Recco miesto apie 4 km mes turėsime minti į 7-12% statumo kalną. Mynėm sunkiai, kas kelis šimtus metrų sustodami pailsėti ir atsigerti. Bent jau smagu, kad vaizdai pasakiški, iš ant galvos nelyja :) Gąsdino tik tai, kad saulė greitai leidosi, o iki tikslo mes artėjome labai lėtai. 

Bet po sunkaus mynimo mes pagaliau pasiekėme Ruta tunelį, už kurio kelias pagaliau pradėjo leistis. Va čia tai pasismaginom! Nusileidimai nerealūs! Varėm kaip su motoroleriu. Net mašinos mūsų nebelenkė, nes važiavo panašiu greičiu kaip ir mes - ~45km/h. Iš aukštai vis pasimatydavo Saint Margherita Ligure gyvenvietė, o už jos jau ir Portofino. 

Paskutinius kelis kilometrus mynėm jau visiškoje tamsoje. Kelias siauras, gražus, besitęsiantis palei uolas ir stačias įkalnes. Palei pakrantę romantiškai vaikščioja atostogaujančios porelės.  Portofino uostą pasiekėm vienu iš gražiausių paros momentų - aplink tamsu, visur užsidegė šviesos, vietinėje bažnyčioje skambėjo varpai, restoranai ruošiesi patiekti vakarienę. Kvapai, muzika ir aplink tvyranti romantika žavi kiekviename žingsnyje. 

Įsivaizduoju, kad palyginus su tuo, kas čia darosi sezono metu, šiuo  metu visur pakankamai tylu ir ramu. Dirba tik kai kurie viešbučiai, kitų langinės jau uždarytos, restoranuose daug žmonių nesimato. Žinoma, populiariausi tie, kurie arčiausiai vandens. 

Kadangi čia buvo mūsų paskutinė stotelė šiandien, reikėjo galvoti apie nakvynę. Palapinės čia pasistatyti tiesiog nebūtų kur (visur arba akmeniniai takeliai, arba iš karto uolos), bet mes radom praktiškai tobulą vietą nakvynei pačiam uosto gale. Ten buvo keletas didelių akmeninių suolų. Tad mes tiesiog ant jų ištiesėm paklotukus, miegmaišius ir nusprendėm nakvoti po atviru dangumi. 

Besiklausydami bangų mūšos, romantiškos muzikos iš restoranų ir vis pasisveikindami su vienu kitu užklydusiu iki uosto galo žmogumi, pasigaminom vakarienei spagečių su bolonijos padažu, išgėrėm vietinio vyno ir ramiausiai užmigom.