ITALIJA (10 diena)

Statistika:

Maršrutas: Orbetello - Ansedonia - Capalbio Stazione - Pescia Romana - Montalto di Castro - Riva dei Tarquini - Scaglia - Civitavecchia

Atstumas: 93,0 km
Vid. greitis: 18,5 km/h

Max greitis: 35,0 km/h

Išlaidos: 31,55 € (26,25 € - maistas, 5,30 € - dujos)

...

Pasirodo, mūsų nakvynės vietoje žolėje pilna vorų ir įvairiausių vabalų. Tai ramiai miegot galėjau tik tada, kai visų palapinės įėjimų tinkliukus užsitraukėm.

Ankstyvas rytas buvo tiesiog fantastiškas. Oras toks ramus, kad šalia esančios įlankos vandenyje atsispindėjo nuostabiausi debesys. Taip ir norisi pasakyti: "kaip danguje, taip ir ant žemės".

Vos po 7 val. ryto, o eismas visai šalia mūsų jau gerokai padidėjo. Vis tik apsistojom praktiškai miestelio centre. Tad ryte gana greitai susipakavom daiktus ir numynėm ieškot pusryčiams gražios vietos kažkur pakeliui. Kol susipakavom daiktus, aplink mus nemažai žmonių vedžiojo savo šunis. Bet panašu, kad mes kur kas labiau rūpėjom šunims, o ne žmonėms.

Pakrante pajudėjom link salos. Pro šalį pravažiavom vandenyje stovintį malūną - įdomus vaizdas.

Už Orbetello į salą vedė puikus dviračių takas. Bet patekę į salą suvokėm, kad ten nieko įdomaus, tad ilgai neužtrukę pasukom atgal į Orbetello.

Dabar jau pasukom kita Orbetello puse - palei palmėmis apsodintą pakrantę. Čia radom suoliukus ir gražią vietą pusryčiams. Pasigaminom kavos, sumuštinių ir grožėjomės aplinka.

Šalia ramiausiai vaikštinėjo vietiniai senukai ir panašu, kad vietiniai paukščiai. Visiška ramybė, tyliai ir lėtai slenkantis gyvenimas. Tą pamatėm ir keletą ratų apsukus per patį miestelį. Restoranuose visi lėtai ruošia lauko staliukus, senukai pavėsyje susėdę ilsisi, atrodo kad dirbti čia nelabai kam ir reikia. Pats Orbetello miestelis - jaukus, gražus, sutvarkytas ir visiškai nedidelis. Pervažiuoti jį užtenka vos 5-10 min. Apeiti užtektų turbūt valandos.

O mūsų laukė tolimesnis tikslas - Roma. Nuo Orbetello kelias keletą kilometrų ėjo autostrada. Pasistengėm kuo greičiau šią atkarpą įveikti, ir kai tik buvo įmanoma, sukom į šalutinį kelią palei pakrantę. Čia patekom į kažkokią sodų bendriją, kuri įsikūrusi kalno šlaite. Buvo keletas labai žiaurių pakilimų, kurie privertė stoti dažniau negu norėjom. Užtat po visko laukė įspūdingas nusileidimas. Jei dar nebūtų ant kelio "gulinčių policininkų", būtų iš vis super.

Toliau jau mūsų laukė ilgas ir tiesus kelias palei geležinkelį. Jokių įspūdingų vaizdų, jokių įdomesnių kelių, net posūkių praktiškai nebuvo. Panašu, kad šitas kelias naudojamas tik vietinių žmonių, nes palei visą kelią ėjo dirbamos žemės laukai. Įdomiau buvo tik privažiavus kad ir nedideles, bet jaukias gyvenvietes. Šiuose kaimuose ant gyvenamųjų namų ir parduotuvių durų yra pakabintos virvinės užuolaidos su dideliais mazgais virvių galuose. Tai yra senovės Romos palikimas jau kelis tūkstančius metų. Karštomis vasaros dienomis tokios "užuolaidos" saugo nuo didelės kaitros. Mums irgi nepakenktų pasisaugoti nuo karščio, nes saulė paskutiniu metu tiesiog svilina. Netgi važiuoti stengiamės ta kelio puse, kur auga medžiai, kad nors kiek pasislėptume nuo saulės pavėsyje. Ir nenormaliai daug geriame vandens. Bent jau tuo apsisaugome nuo dehidratacijos.

Ilgokai važiavom per itališkus laukus, kol mūsų kelias vėl sugrįžo į autostradą. Šį kartą teko ja važiuoti net 16 km - kitos kelio link pakrantės nebuvo. Nebuvo malonu važiuot, bet pakenčiama. Eismas nedidelis, mašinos mus saugiu atstumu aplenkia. Tik kaitra vis dar kankina. Kepina nežmoniškai. Vietomis net asfaltas suskilinėjęs. Blogiausia, kai dviračio padanga į tokį tarpą patenka. Tada tenka saugotis, kad nesumėtytų. Važiuodami autostrada kairėje kelio pusėje palikom Montalto di Castro miestelį. Iš tolo atrodo visai simpatiškas, senovinis.

Kai už tų nelemtų 16 km vėl įsukom į paprastą kaimo kelią, net lengviau atsikvėpėm. Tokiais važiuoti kur kas maloniau ir smagiau. Tik gaila, kad tokiuose kaimeliuose nei vienos veikiančios parduotuvės neužtikom. Tuo metu, kai ten atsidurdavom, jiems būdavo siesta. Smagiai čia visi tinginiauja :)

Į mūsų šios dienos tikslą - Civitavecchia - įvažiavom nuo uosto pusės. Čia visai neplanuotai radom Briko parduotuvę ("a la senukai"), ir nusipirkom dujų. Pats miestas pasirodė gana didelis, tradiciškai su promenada palei pakrantę, siauromis pėsčiųjų gatvelėmis, jaukiomis mažomis kavinėmis, kurios tik nuo 17 val. atsidaro. Į vietą tokių mes ir užsukom ledų bei šalto alaus. Gerą valandą prasėdėjom ten, stebėdami vietinius žmones ir aprašydami šios dienos įspūdžius. Tuo pačiu pasinaudojom galimybe pasikrauti teledonus ir nusiprausti kavinės tualete esančioje kriauklėje. Tik čia pamačius save dideliam veidrodyje supratau, kokia esu įdegusi. Kasdieninė kaitri saulė daro savo :)

Po truputį saulei leidžiantis į jūrą, pajudėjom ieškoti nakvynei vietos. Beveik išvažiavus iš miesto, radom smagią vietą pakrantėje. Virš galvos keliu važiuoja automobiliai, priešais jūra ošia - gaivus ir gražus vakaras. Dar netgi spėjom keliomis paskutinėmis saulėlydžio akimirkomis pasidžiaugti.

Išsiskleidus palapinę, susidėliojom daiktus ir pradėjom gamintis vakarienę, kai netikėtai staigiai užklupo liūtis. Teko greit viską susimest į vidų ir sriubą užbaigti virti palapinės prieangyje. O kadangi nuo šilumos palapinėje susikaupė didelis kondensatas, teko visą laiką laikyti vieną prieangio kampą pakėlus. Nors ir sudėtingai, bet nerealiai skanią sriubą išsivirėm ir visų likusių daržovių ir dešrelių su sūriu. O desertui buvo alyvuogės su raudonu vynu. Ar dar ko nors reikia tobuloms atostogoms? :)