ITALIJA (7 diena)

Statistika:

Maršrutas: Marina di Massa - Viareggio - Pisa - Livorno - Antignano

Atstumas: 79,65 km

Vid. greitis: 17,92 km/h

Max greitis: 46,6 km/h

Išlaidos: 26,10 € (19,60 € - maistas, 6,50 € - kitos išlaidos)

...

Visą naktį siaubingai puolė uodai. Ir kas keisčiausia, kad jų nesigirdi. Pajunti tik tada, kai tau jau gelia. O palapinės užsidaryt nesinori, nes labai karšta. Užsidarydavom tik pradėjus lynoti. Vis dar negalim patikėti, kad pagaliau yra taip karšta. 

Rytas tradiciškai prasidėjo 7 val., kai jau po truputį švito ir visai netoli nuo mūsų pradėjo skambėti bažnyčios varpai. 

Praėjus vos pusvalandžiui po mūsų prabudimo parkas atgijo - bėgioti, vaikščioti ar šunis vedžioti susirinko vietiniai. Laiko negaišom ir mes - susipakavom daiktus ir pajudėjom ieškoti kokios gražios vietos pusryčiams. Pakrantėje buvo per daug vėjuota ir neradom jokios užuovėjos nuo vėjo. Tokioje vietoje nesulauksim kol vanduo užvirs. Tad numynėm toliau. Ir vos už 800 m nuo nakvynės vietos pamatėm nedidelį parkelį - poilsiavietę su suolais, stalais, vaikų žaidimų aikštelėm ir kažkuo panašiu į lauko kavinę ar barą. Akivaizdu, kad ne sezonas, viskas aplink apleista. Bet pusryčiams vieta tobula. Netgi vandens čiaupą radom! Pavalgėm, nusiprausėm ir pasidėliojom dienos planus. 

Bet čia mūsų laukė staigmena! Į šitą "neveikiantį" lauko bariuką su dviračiu atmynė vyras ir sau ramiausiai pradėjo tvarkytis. Atidarė baro duris, pamaitino šalia tupintį katiną. Mes su juo pasisveikinom, bet kadangi jis nerodė didesnio dėmesio, tai ir mes toliau sau baigėm pusryčiauti. Kai jau baiginėjom pakuotis daiktus, jis išlindo iš baro ir atnešė šaltutėlio alaus buteliuką (Mindaugui) ir Colos buteliuką (man). Likom be žado. Padėkojom, o jis tik nusišypsojo ir toliau savais darbais užsiėmė. Su malonumu atsigėrėm šaltų gėrimų ir pasiruošėm judėti link Pisos. Bet čia ir vėl tas pats vyrukas išlenda ir dar mums padavė du buteliukus šalto vandens. Gestais parodė, kad mums to prireiks :) Prisiminę kelis mokamus itališkus žodžius padėkojom jam ir su puikia nuotaika numynėm toliau.

Mūsų laukė ilgas ir visiškai tiesus kelio ruožas palei pakrantę. Apie 15 km važiavom lygutėliu dviračių taku link Viareggio. Smagu, paprasta, lengva. Tik priešpriešinis vėjas šiek tiek apsunkino šitą reikalą. Bet ir tai buvo smulkmena prisiminus šiaurės Italijos įkalnes.

Pakeliui vis keitėsi mažos gyvenvietės, net ne visų pavadinimus spėdavom perskaityt. Pro šalį pralėkdavo dviratininkų sportininkų kompanijos - visi sveikinasi, linki gero kelio. O mes savo ruožtu pralenkėm kitą keliautojų dviračiais porelę. Bet jie kažkokie pikti buvo, tai ir mes su savo gera nuotaika jiems į akis nelindom. Gal jie pikti dėl to, kad daug svorio vežasi?... Nesuprantu, ko jie tiek prisikrauna į 5-6 krepšius ant dviračio? Tikrai nevarginčiau savęs dideliu svoriu. Na, bet čia kiekvieno pasirinkimas.

Prieš pietus mes jau buvom Viareggio - pakrantės mieste. Jame jau buvo prasidėjęs turgus - pardavinėjo kas rūbus, kas rankines, kas papuošalus ar maistą. Mes pasukom tiesiai į miestelio centrą ir sustojom išgerti kavos ir suvalgyti po skanią bandelę.

Oras šiltas, saulė šviečia tik retkarčiais, užtat vėjo mieste beveik nesijaučia. Pajūrio kavinukės ištuštėję, dirba vos kelios iš dešimties.

Kelias nuo Viareggio buvo ganėtinai tuščias, eismas nedidelis. Bet tai tęsėsi neilgai. Įsukom į gana didelio intensyvumo kelią link Pisos (via Aurelia). Pro šalį vis pralėkdavo fūros, krovininės mašinos, daug turistinių autobusų. Pakelėse jau prasidėjo ir "gražuolių" prostitučių paradas.

Pisa mus pasitiko daugybe turistų ir sudėtingu eismu. Matosi, kad tai viena iš lankomiausių vietų Italijoje. Mes irgi įsiliejom į šitą masę, ir kartu su visais turistais tiesiog įplaukėm į Pisos įžymybės aikštę. Keletas nuotraukų bandant įsipaišyti tarp visokių kiniečių ir japonų, ir įsitaisėm ant žolytės parelaksuot.

Valandėlę pasėdėjom, užkandom, aš dar apėjau pafotografuot įžymybių, ir tada per daug nelaukę pajudėjom link Livorno. Išvažinėjant iš miesto, prie pat kelio pamatėm IKEA. Kaip gi nesustosi dešrainių. Tik čia pasirodo sistema kita - ne dešrainiai po 1 Lt, o picos po 1 EUR. Prigriebėm po Margharitos picą, kavos ir ledų.

Tik susėdom užvalgyti, o lauke tikras pragaras prasidėjo - dangus akimirksniu aptemo, pradėjo žaibuoti ir pasipylė tokia liūtis, kad nieko aplink nesimatė. Nei bėgt, nei rėkt. Dviračiai po stogu lauke, mes šiltai viduje - juk nelįsi lauk per tokį orą. Prasėdėjom čia gerą valandą, kol lietus baigėsi. Tada sėdom ant dviračių ir kuo greičiau išmynėm link Livorno. Jau buvo 18 val., o mums dar toli gražu iki pakrantės palei Livorno miestą.

Neilgai trukus vėl pradėjo lynoti, bet mes jau neturėjom kur trauktis - reikėjo pasiekti pajūrį. Pakeliui pralenkėm dar vieną keliautoją dviračiu - jis kaip tik montavo savo GoPro kamerą prie turėklo, kad nusifilmuotų save. Pasisveikinom ir numynėm toliau. Gal pora kilometrų nuvažiavus vėl į liūtį pakliuvom. Pasislėpėm laikinai po tiltu. Tuo  metu mus kaip tik pasivijo tas pats vaikinukas su GoPro kamera. Pradėjom šnekėtis. Jis vardu Thibaut ("Tibu"), prancūzas, keliauja nuo Grenoblio (Prancūzijos) iki Turkijos. Jis buvo nusižiūrėjęs vieną pigų hostelį Livorno (10 EUR nakvynė), tad nusprendėm kartu judėt link ten. Mynėm greitai, nors ir lyjant lietui. Eismas intensyvus, vietomis didžiulės balos, mašinos taškosi. Malonumas menkas. Guodė mintis apie šiltą hostelį ir galimybę išsidžiovinti rūbus.

Pakeliui nustebino prostitutės, kurios net per lietų su savo aukštakulniais pakelėse stovi. Livorno mieste teko šiek tiek pakoreguoti savo maršrutą, nes kelios gatvės uždarytos. Su mano turima navigacija telefone greitai suradom tiesiausią kelią iki hostelio. Bet staigmena - jis nebeveikia. Kelios viduje buvusios moteriškės skėsčioja rankomis, ir nieko apart "close" nepasakė.

Ok, planas B. Susirandam parduotuvę, nusiperkam maisto, gėrimų ir bandom ieškot nakvynės vietos pajūryje. Parduotuvę radom lengvai, ir tada jau tamsoje pajudėjom iš miesto. Virš galvų vis dar grėsmingai žaibuoja, aplink tamsu, o mes lekiam miesto gatvėmis per daug nekreipdami dėmesio į aplinką. Livorno naktį pasirodė gražus miestas, ypač centras. Dienos metu būtų smagu jį apžiūrėti. Bet šiuo metu toks planas nesuveiktų. Važiuodami pakrante privažiavom jau ir Antignano gyvenvietę, kurioje radom kemperių aikštelę. Tiks ir mums nakvynei. Bijodami nežinia kuriuo metu užklupsiančio lietaus greitai išsiskleidėm palapinę ir susidėliojom daiktus. Mūsų naujasis pažįstamas pasirodo iš vis be palapinės - tik su tentu ir plėvele, kurią po miegmaišiu pasitiesia. Ir dar, jis - veganas. Valgo tik daržoves, vaisius ir grūdus, kuriuos daigina plastikiniame butelyje. Daug temų tą vakarą apšnekėjom - mums buvo smagu sutikt įdomų žmogų, jam irgi jau keliaujant apie mėnesį laiko buvo smagu pagaliau sutikt bendrakeleivių. Vakaras buvo ilgas ir įdomus.