Dviračiais per Beneliuksą (apibendrinimas)

Šiek tiek bendrų įspūdžių ir skaičių:

• Per 14 dienų numynėm lygiai 1000 km (daugiausiai per dieną numynėm 111 km). 
• Iš viso kelionės metu dviems žmonėms išleidom 382,40 € (226,52 € - maistui,  109,90 € - keltai, traukiniai, 45,98 € - kitos išlaidos (dujos ir saulės baterija). Maistui per dieną vienam žmogui užtekdavo 8,1 € (įskaitant ir gėrimus, ir saldumynus) :)
• Olandija tiesiog TOBULA šalis kelionei dviračiu: visur yra dviračių keliai (jau net ne takai), dviračiams daug kur pirmenybė važiuojant keliu. 
• Jei keliaujant krepšiuose lieka vietos, vertėtų iš karto pasiimti ir antrą dujų balioną. Vis tik sveria nedaug, o dujų paieškos šalyse, kurių gerai nepažįsti, atima labai daug laiko. 
• NEGALIMA į tokias keliones imti maximinių dviračių krepšių (nebent labai norit pusę daiktų pakeliui išmėtyti arba pastoviai juos raišioti gumom).
• Gerai neišstudijavom Belgijos ir Liuksemburgo ir nepasižiūrėjom, kaip išvengti didžiulių įkalnių. Teko gerokai pasikankinti. 
• Daug laiko sugaišdavom, kai reikėdavo pasikrauti telefonus. O jie labai greitai išsikrauna, kai pastoviai naudoji navigaciją ir fotografuoji. Nemažai gražių vietų ir įdomių kadrų liko tiktai mūsų atmintyje, nes telefonai tuo metu, deja, buvo išsikrovę... Tad kitai kelionei imsim didesnę saulės bateriją ir papildomai dar išorinę bateriją. 
• Dviračiai yra tiesiog fantastiška priemonė keliaujant. Keliauji pakankamai lėtai, kad spėtum pamatyti viską aplinkui, ir pakankamai greitai, kad vaizdai keistųsi ir nebūtų nuobodu. Smagu atrasti nuostabias vietas, kur su mašina neprivažiuosi.

Atrodo, kad šita kelionė tik pradžia to, ką mes dar norim aplankyti su dviračiais. Jeigu prieš kelias savaites galvojom, kad čia bus kaip pasibandymas, ar mums "prilips" toks keliavimo būdas, tai dabar jau esam tikri, kad ateityje dar ne vieną panašią kelionę susiplanuosim :)

Dviračiais per Beneliuksą (14 diena)

Statistika:
Maršrutas - kažkur už Eindhoven (NL) - Nijmegen (NL)
Atstumas - ~50,0 km

...

Prabudom pakankamai anksti, nes aplink pradėjo vaikščioti žmonės. Kas bėgiojo, kas šiaip su šunimis vaikščiojo. Reikėjo ir mums jau judėti. Beje, tas šuo už tvoros nerimo visą naktį, retkarčiais vis sulodavo. Bet žinant mus skiriančią tvorą, mums buvo visiškai vienodai :) 

Na ką, paskutiniai pusryčiai keliaujant dviračiais, ir mes kelyje link Nijmegen. Toks kaifas važiuoti lygiais sužymėtais Olandijos dviračių takais! Važiuoji ir mėgaujiesi tuo. O kelias lygutėlis, jokių kalnų, jokių kliūčių. Nežymias įkalnes įveikdavom su šypsena. Olandai tikrai gyvena dviračių rojuje!

Neskubėdami pavakare pasiekėm ir Nijmegen. O čia mūsų jau laukė mašina, saugiai pratūnojusi požeminiame garaže lygiai dvi savaites. Padėkojom mūsų coachsurfing'o nariams, sėdom į mašiną ir pajudėjom link Lietuvos.

Dviračiais per Beneliuksą (13 diena)

Statistika:
Maršrutas - 
     Dviračiu: Cruchten (LU) - Ettelbruch (LU) - Bourscheid (LU) - Goebelsmuhle (LU)
     Traukiniu: Goebelsmuhle (LU) - Kautenbach (LU) - Troisvierges (LU) - Liege (BE) - Maastricht (NL) - Eindhoven
Atstumas - 38,0 km
Vid. greitis - 14,1 km/h
Išlaidos - 118,21 € (iš jų maistui - 17,61 €, kelionei traukiniais - 100,60 €)

...

Šią dieną galima pavadinti "Trys šalys per tris valandas" :) Bet apie viską iš eilės...

Miegojau (jei iš vis buvau normaliai užmigus) labai prastai. Prabusdavau nuo menkiausio garso. Aplink palapinę šakas vis traškino keletas didžiulių rupūžių (mes buvom šalia upės). Paskutinis traukinys nuvažiavo apie pusę 1 nakties. Kitas buvo tik 4 val. ryto. Šiąnakt pagalvojau, kad daugiau jokių siaubo filmų nebežiūrėsiu. Šiek tiek ramiau užmigau tik apie 5 val. ryto, kai jau švito ir vis dažniau pravažiuodavo traukiniai. 

Pusę 8 ryto jau nusprendėm keltis. Prasmės ilgiau miegot nebebuvo - aš toje vietoje vis tiek nebūčiau pailsėjus, o Mindaugas per mane irgi nelabai galėjo pamiegot. Tad greit pavalgėm, susipakavom ir susiruošėm mint toliau. Dar nespėjus pajudėti prie mūsų privažiavo liuksemburgietis senukas su dviračiu (pro mus ėjo dviračių takas). Kaip ir visi klausinėjo iš mus mes, kur keliaujam, kiek jau nuvažiavom, koks mūsų tikslas. Po to pats pasakojo, kad yra skaitęs, jog Lietuvoje yra daug gerų dviračių takų. Manau, jis nebent apie pajūrio dviračių trasas kalbėjo. Nes jei su tokiom mintis sugalvotų atvažiuot į Lietuvą, tai labai nusiviltų :) 

Kelionės pradžia buvo labai smagi, dviračių takas ėjo per laukus, miškus, gražūs vaizdai, poilsio zonos ir pan. Daug žmonių čia vaikšto su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Nemažai sportuojančių ir aktyviai gyvenančių žmonių.

O mūsų smagus pasivažinėjimas greitai baigėsi, vėl buvo daugiau nei 3 km įkalnė. Vėl mynėm, vedėmės dviračius, sėdėjom pakelėse, vėl mynėm, vėl ėjom ir t.t. Sunku buvo taip, kad net pasakot nebesinori. Išvargina tokie pakilimai... Didžiulių pastangų dėka atmynėm iki Boursheid. Gyvenvietė ant didelio kalno viršūnės. Iš nuovargio nebesinorėjo net dairytis aplink. Nors šalia buvo ir gražių pilių slėniuose, ir puikių dvarų, ir sodybų. Kelios poilsio minutės ir pasiprašę pas žmones vandens išmynėm toliau. Mūsų vanduo jau buvo visiškai pasibaigęs, o per tokį karštį bandant užmint į kalną belieka tik vandenį ir gert, kad nors kiek blaivią galvą išlaikyt. Nuo Boursheid iki Goebelsmuhle keliu per mišką (apie 1,5 - 2 km) leidomės serpantinų keliu per mišką. Leidomės nuo pat viršaus iki pat apačios, kur tekėjo sraunus kalnų upelis, toliau įsiliejantis į Sauer upę (tekančią net per tris šalis: Belgiją, Liuksemburgą ir Vokietiją). Kas labiausiai neįtikėtina, kad per šitą kalną veda ir visose navigacijose rodomas dviračių takas. Esu įsitikinus, kad į viršų juo pakilt visą laiką minant tikrai yra neįmanoma. Didelė užuojauta tiems, kurių planuose bus kelias priešinga negu mūsų kryptis. 

Bet mes tuo tarpu apie tai per daug negalvojom ir vos nusileidę iki upės, griuvom ant žolytės ir kurį laiką tiesiog ilsėjomės nieko neveikdami. Nesinorėjo absoliučiai nieko - nei valgyt, nei gert, nei tuo labiau kažkur važiuot - jėgų buvo totalus 0. Mindaugas dar nuėjo išsimaudyt, nors vanduo buvo ledinis, aš valandėlę nusnūdau (vis tiek neišsimiegojus naktį labai sunku taip keliaut). Pailsėję pasigaminom pietus ir pastebėjom, kad visai šalia mūsų eina geležinkelis. Jei yra geležinkelis, keletas gyvenamųjų namų, vadinasi turi būti ir stotis/stotelė. Nusprendėm daugiau į jokius kalnus čia nebeminti, o sėst į traukinį ir pasistengt privažiuoti kuo arčiau Belgijos sienos. Traukinių stotelę lengvai suradom, išsirinkom mums tinkamą traukinį link Belgijos ir ėmėm laukti. Atėjo reikiamas laikas, o traukinio nėra. Keista. Juk jie čia nevėluoja. Kai traukinio nebuvo jau 5 min, supratom, kad kažkas čia ne taip. Kitas traukinys atvyko po 10 min ir mums tinkama kryptimi buvo tik viena jo stotelė. Nusprendėm pavažiuot bent jau tiek. Įlipę į traukinį iš kontrolieriaus sužinojom, kad mums reikalingas traukinys į Troisvierges nestoja Goebesmuhle stotelėj. Vadinasi labai gerai, kad nusprendėm su šituo pavažiuot. Beje, už tą vieną stotelę iš mūsų net pinigų neėmė. Super! Išlipus Kautenbach stotelėj kontrolierius nurodė, į kurį kelią mums eiti. Iki mums reikiamo traukinio buvo likę vos kelios minutės. Iš šalia buvusio gėrimų aparato nusipirkom šaltutėlės colos ir kaip niekad skaniai ją išgėrėm. Greitai ir mūsų dviaukštis traukinys atvažiavo. Mūsų vagonas buvo pats pirmasis, skirtas mamoms su kūdikių vežimėliais, ir dviratininkams. Patekom į tikrą turgų. Ten kaip supratom buvo dvi sesės ir jų vaikai - viena paaugus dukra, kelios mažos mergaitės ir dar kūdikis. Visos greičiausiai iš apsipirkimo sostinėj vyko, nes aplink buvo pilna maišų iš rūbų parduotuvių. Vaikai valgė čipsus, gėrė colą ir visi labai garsiai kalbėjo. Po kelių stotelių jos išlipo ir tada pasidarė labai tylu :) O tie dviaukščiai traukiniai tai tikra fantastika - minkštos sėdynės, kondicionieriai, taip ir norisi važiuot kuo toliau. Beje, už šią kelionę sumokėjom po 2 €, už dviračius mokėt nereikėjo. Nuvažiavom nuo Kautenbach iki Troisvierges (jau visai šalia Belgijos sienos). Šioje stotyje susiradom už valandos vykstantį traukinį į Liege (netoli Olandijos sienos). Apsidžiaugėm nerealiai! Šiandien atsirasim kažkur netoli Olandijos. Parkelyje sau ramiai palaukėm traukinio, sumokėjom po 21,50 €, ir po 5 € už dviračius. Važiavom apie 1,5 val ir atsidūrėm Liege. Na ką gi, po truputį artėjam prie išsvajotosios Olandijos. Nors buvo jau 23 val., bet azarto pagauti peržiūrėjom tolimesnius traukinius. Visai neužilgo turėjo važiuoti traukinys į Maastricht (jau Olandija!!!). Aplinkui temo, buvo visiškai neaišku, nei kada, nei kokioje šalyje mes nakvosim. Iš Liege į Maastricht sumokėjom po 5 €.

Maastricht'e atsiradom jau apie vidurnaktį. Pasirinkimai buvo du: arba mes liekam Maastricht'e ir ryte bandom pajudėt (bet rast nakvynę viduryje tokio miesto būtų sunkokia...), arba bandom kažkokiu būdu judėt iš miesto dar šią naktį. Greit peržiūrim traukinių maršrutus - vienas važiuoja iki Eindhoven'o dar šią naktį. Iš stoties darbuotojo sužinojom, kad traukinyje bilietų įsigyti nėra galimybės, stoties kasos jau aišku nebedirba, o bilietų automatas priima tik monetas. Pas mus tiek monetų nebuvo. Aplinkiniai žmonės paminėjo, kad šalia esantis kazino iškeičia pinigus. Mindaugas nulėkė į ten, išsikeitė 50 € ir parbėgo atgal. Nusipirkom bilietus po 16,30 €, ir likus 10 min iki paskutinio traukinio išvykimo įsėdom. Mes keliaujam toliau!!!

Eindhoven'e išlipom jau po 1 val. nakties. Atsidūrėm miesto centre, kuriame visi linksminosi šeštadienio naktį. Miestas šviesus, žmonių daug. Jei būtume be dviračių, visai smagu būtų į kokį barą užsukti. Bet šios dienos paskutinis tikslas - galbūt kažkur už miesto susirasti nakvynei normalesnę vietą. Ką gi, mes su dviračiais ir esam Olandijoje. Geriau ir būti negali. Navigacijoje nusistatėm kryptį link Nijmegen ir smagiai dviračių takais vidury nakties riedėjom tolyn. Sunku pasakyt kiek nuvažiavom, bet gal po pusvalandžio radom visai įdomų kampą miesto pakraštyje. Šalia kažkokio zoologijos sodo/gyvūnų parko ar kažko panašaus (pagal kvapą ir garsus taip sprendėm), šalia pagrindinio kelio buvo toks uždaras kampas, apaugęs didelėm žolėm ir dilgėlėm. Ganėtinai uždaras, kad būtų galima normaliai nakvot atokiau nuo žmonių. Šiai nakčiai bus gerai. Šiek tiek išsimindėm aplinkines dilgėlės ir pasistatėm palapinę. Pasigaminom vakarienei koldūnų ir tada išgirdom didžiulį (pagal garsą) lojantį šunį, bėgantį mūsų link. Šiek tiek baimės buvo. Juk pabėgti jau nebėra kur, mes palapinėj, o šuns lojimas tik artėja. Mūsų laimei, tas šuo buvo už didžiulės tvoros, kuri buvo vos du metrai nuo mūsų palapinės. Cha cha cha! Miegosim su sargyba už tvoros. Skaniai pavalgėm ir nusmigom :) 

Dviračiais per Beneliuksą (12 diena)

Statistika:
Maršrutas - Marbay (BE) - Leglise (BE)- Roncimont (BE) - Beheme (BE) - Anlier (BE) - Habay (BE) - Arlon (LU) - Luxembourg (LU) - Cruchten (LU)
Atstumas - 92,0 km
Vid. greitis - 16,3 km/h
Išlaidos - 26,9 € 

...

Šiandien pajudėjom kaip niekad anksti - 9.10 val. Jau norėjom pagaliau iki pietų normaliai nuvažiuot. Tad lengvai užvalgėm, išgėrėm kavos ir į kelią. Pirmieji kalniukai, po to nuokalnės. Po vakarykščių kalnų jaučiasi kojų raumenys. Bet po tiek kalnų kitaip ir būti negalėtų. 

Nuvažiavus vos keletą km, Mindaugas man iš galo rėkia, kad padanga vėl tuščia. FUCK! Puiki dienos pradžia. Šį kartą skylė atsirado galinės padangos kameros vidinėje pusėje. Kaip??? Visiškai nesuvokiama. Žodžiu, vėl sėdam ir klijuojam. Iki Leglise liko gal 2 km, reiks būtinai atsarginėm kamerom pasirūpinti. 

Leglise miestelyje pagaliau radom veikiantį info centrą. Užsukom ten, pasipildėm vandens atsargas, išsiklausinėjom kur rast dviračių dalių parduotuvę. Pasirodo, ji yra tik Neufchateau, bet teiktų grįžti 10 km atgal, arba Arlon už maždaug 26 km. Kadangi grįžimas atgal mūsų nevilioja, nusprendėm judėt į priekį. Beje, info centre pagaliau nusipirkom atvirlaiškių ir išsiuntėm į Lietuvą. 

Toliau judant miesteliai keitėsi gana greitai, nors nemažai kelio teko įveikt įkalnėse. Keletą kartų ir vedėmės. Bet kai tas kalnas tęsiasi tik kelis šimtus metrų, tai ne problema ir sukaupus jėgas užmint ar užsivest. 

Po pietų kirtome Liuksemburgo sieną! Pagaliau jau ir ženklas yra, kad mes kitoje šalyje :)

Beje, kelias tarp Leglise ir Arlon ganėtinai prastas, ypač pakraščiuose. Retkarčiais tekdavo ir į kelio vidurį išvažiuot, kad aplenkt visas duobes. Ypač kai dabar padangas labai saugom. Ten, kur būdavo autobusų juostos, važiuodavom jomis. Tokiu būdu kartais judėdavom net greičiau už automobilius. Arlon miestelyje pagaliau nusipirkom dvi kameras (po 2 €) ir vieną kamerų taisymo komplektą (1,5 €).

Įvažiavus į Liuksemburgą pasikeitė tik automobilių numeriai. Pirmoje Liuksemburgo parduotuvėje nusipirkom vandens, alaus ir traukėm į miesto centrą. Kuo arčiau centro, tuo daugiau dviračių takų, vėl tik mums skirti šviesoforai ir eismo juostos. Į Liuksemburgo centrą patekom dviračių taku, kurio ir pavadinimas yra "center". Pakeliui pravažiavom keletą gražių sutvarkytų parkų su fontanais. Viename iš parkų buvo didžiulė vaikų žaidimų aikštelė, kur viskas padaryta kaip piratų laive. Beje, Liuksemburgas irgi neišvengė sostinėms būdingo bruožo - didžiulių čigonų šeimynų. Trainiojasi jos tuose parkuose su krūva vaikų, kurie yra murzini, apiplyšusiais rūbais. Ne koks vaizdelis.

Bet mes juos greitai pravažiavom ir patekom į miesto centrą. Vaizdas vertas susižavėjimo! Miestas įsikūręs abiejose didelės daubos pusėse, per kurią eina didžiuliai senoviniai (miesto centre) ir modernūs šiuolaikiniai (toliau nuo centro) tiltai. Apačioje matosi trijų aukštų parkas, po kurį ramiausiai vaikštinėja žmonės. Viskas sujungta laipteliais, žolė žaliuoja, gėlės žydi, viskas super gražiai sutvarkyta, švaru. Pasigrožėję šiuo vaizdu, sėdom ant dviračių ir apvažiavom miesto centrą. Išsirinkom vietą, kur galėtume ramiai pasimėgauti šaltu alumi ir nuostabiais vaizdais, ir valandėlę patinginiavom. Mums besėdint, beveik tiesiai virš galvos praskrido lėktuvas, kuris nusileido į šalia esantį oro uostą. Kai pati šalis mažytė, tai viskas atrodo ranka pasiekiama.

Pasidėliojom tolimesnį mūsų planą su navigaciją. Bet ji dviračių takus rodė kažkaip ratais. Nusistatėm bent jau kryptį iš miesto ir pajudėjom. Buvo jau 20.30 val., pats metas keliaut ir ieškotis nakvynei vietos.

Iš miesto išvažiavom nusileisdami nuo didžiulio kalno, pervažiavom geležinkelio pervažą ir pasukom į mažytę gatvelę. Čia mus pasivijo liuksemburgietė Alison. Supratus, kad keliaujam dviračiais, sugalvojo pabendrauti su mumis. Pasirodo, ji su savo draugu yra keliavę nuo Kanados per visą Ameriką iki pat Meksikos. Dėl to dabar, kaip ji sakė, su pavydu žvelgia į mus :) Kartu pavažiavom keletą kilometrų, o prieš atsisveikinant ji iš kuprinės ištraukė visos Liuksemburgo šalies dviračių takų žemėlapį ir mums jį padovanojo. Turbūt net nereikia sakyti, kokie dėkingi buvome :) Ypač dėl to, kad navigacija šiose vietose labai klaidžiojo. Apsikeitėm kontaktais, atsisveikinom ir nuvažiavom ieškoti savo 15 numeriu pažymėto dviračių tako. Dviračių takas puikios būklės, asfaltuotas, prie Liuksemburgo miesto pilna poilsiaviečių su žaidimų zonom, pavėsinėm, stalais ir netgi vandens kranais. Tiesiog tobula vieta ieškant nakvynės. Bet mes nusprendėm dar iki tamsos pavažiuoti šiek tiek toliau. Taip ir tamsos sulaukėm, o daugiau tokių aikštelių nakvynei ir neradom: arba aptvertos teritorijos, arba sodybos, arba kalnai. Vienoje vietoje Mindaugas užmatė į šoną nuo dviračių tako vedantį keliuką link upės. Takas nelygus, duobėtas, aplink miškas, tamsu. Matosi tik tiek, kiek lempa ant dviračio apšviečia. Šalia kelio dar pastebėjom pastatyta aplūžusį stalą su kažkokiom keistom medinėm dėžutėm, sustatytom viena ant kitos. Toliau dar kažkokios apgriuvusios lūšnos matėsi, mėtėsi nutrinti ir sulūžę baldai. Neramu ir nejauku darėsi tokioj keistoj vietoj. Atminty iškilo filmų "Lemtingas posūkis" vaizdai, kai ne ten pasukę keliautojai atsiduria kažkokių išsigimėlių valdose. O kai aplink tamsu ir nieko nesimato, atrodo kad kiekvienas šakelės trakštelėjimas yra baisiausias garsas. Mindaugas dar siūlė netoli šitos vietos nakvoti, bet aš nė už ką nebūčiau čia likus. Kažkokia bloga nuojauta ir jausmas, tarsi kuo greičiau reiktų dingti iš šitos vietos. Jausmas, tarsi kažkas iš šono mus stebėtų ir tik lauktų, kada mes užmigsim. Nieko nelaukus, įtikinau Mindaugą kuo greičiau dingti iš čia. Myniau iš paskutinių jėgų, kad tik greičiau ir toliau nuo šitos vietos. Greit įvažiavom į miestelį Cruchten. Šiek tiek civilizacijos pasirodė. Šalia apšviesta traukinių stotis, gyvenamieji namai, kiek toliau dar mašinos važinėja. Šalia traukinių stoties buvo visai nebloga vieta nakvynei su stalu ir suolais bei pakankamai uždaru kampu tokiai kaip mūsų mažai palapinei. Lyg ir nieko, nusprendėm likti čia. Bet mane šito miestelio atmosfera žiauriai slėgė. Jaučiausi kaip niekad nesaugi. Ir nors bandžiau save įtikinti, kad čia Liuksemburgas, nuostabi šalis, kuri turbūt viena iš saugiausių Europoje, bet vis tiek užmigti sekėsi sunkiai. Prieš akis vis iškildavo vaizdas miške su apgriuvusiu stalu, medinėm dėžutėm ir sustatytom lūšnom. Kol gaminomės vakaarienę, atvažiavo traukinys, išlipo vienas vaikinukas ir nužingsniavo miestelio link. Lyg ir viskas OK, bet kažkaip nejauku. Dar šalia stoties pamatėm prirakintą dviratį, iš kurio buvo likęs tik rėmas - ratų nebuvo. Pats dviratis surūdijęs, jau ne vieną dieną čia praleido. Šis vaizdas jaukumo irgi nesuteikė. Na, bet nors kažkiek reikėjo pailsėti. Jau po vidurnakčio įlindom į palapinę, prieš tai kaip niekad saugiau prirakinę dviračius ir dar šalia pasidėjom peilį. Smagi naktis laukia.

Dviračiais per Beneliuksą (11 diena)

Statistika:
Maršrutas - Beauraing (BE) - Libin (BE) - Lamouline (BE) - Verlaine (BE) - Neufchateau (BE) - Marbay (BE)
Atstumas - 62,8 km
Vid. greitis - 14,4 km/h
Išlaidos - 9,91 € 

...

Atsibudom 8.30 val, puikiai išsimiegoję ir  su naujom jėgom.  Ryte gaminant pusryčius į mūsų nakvynės vietą atvažiavo šių laukų savininkas. Tik perspėjo, kad šiukšlių nepaliktume. Kai parodėm, kad turim šiukšlių maišą, jis patenkintas palinksėjo galva ir išvažiavo. Natūralu, jei tu nieko blogo nedarysi, tavęs iš niekur neišvys. 

Lėtai, bet užtikrintai judam į priekį. Dabar 12 val., jau įveikėm 10 km. Nedaug, bet reikia aisižvelgti į tai, kad daug įkalnių. Neilgų, bet gana stačių. Pirmu bėgiu lėtai, bet įveikiam. Užtat kaip vanduo greit naudojasi. Per diena sugebam iki 4 l vandens išgert. 

Šiandien kelias veda daugiausia pro nedidelius kaimelius. Smagu tokiais keliauti. Dviračių takų čia nerasta, bet pats kelias pakankamai geras, nebuobėtas, lygus. Tai ne miestuose, kur nors ir yra dviračių takai, bet jie duobėti, nelygūs, greičiau važiuojant net kuprinė ant bagažinės kilnojasi. Jau nekalbant apie tai, kaip atmuši rankas ir atkratai užpakalį. 

Iki Liuksemburgo liko 110 km, iki suplanuotos tarpinės stotelės Leglise mieste - 52 km. Norim šiandien pagal galimybes kuo labiau priartėti prie Liuksemburgo sienos, o gal net pačio miesto. Tikimės, kad tokių didelių įkalnių kaip vakar nebebus. Nors šiandien jau atsirado vėjas, ryte pūtė į veidus, dabar jau į nugarą. Galėtų ir toliau tokia kryptis likt. 

Prisišnekėjom dėl kalnų. Dar šiek tiek pavažiavę kaimo keliukais įsukom į mišką, kuriame mūsų laukė 3,5 km įkalnė. Žiauru! Ir pirmu bėgiu važiavom, ir dalį kelio vedėmės, ir pakelėse ilsėjomės, visą vandenį išgėrėm, o kalnas dar nesibaigia. Vis tik tokie kalnai visiškai pribaigia tiek fiziškai, tiek emociškai. Atrodo, kad pro aplinkinius medžius jau dangus šviečiasi, o mes kaip kylam, taip kylam. Kažkur link debesų. Po žiauriai sunkių 3,5 km pagaliau pasiekėm kalno viršūnę ir kaimą su poilsio aikštele. Čia is sustojom pietauti. Pagaliau šaltas vanduo (ėjom vietinių prašyti, nes savo nebeturėjom), bulvių košė su dešrelėm ir salotom. Desertui nuo vakar likusios alyvuogės. Užkandę, atgavę dalį jėgų, vėl pajudėjom į kelią (o gal geriau sakyti į kalną). Už šito kaimo kelias ir vėl ėjo tiesiai į kalną. Siaubas, kiek pas juos gali būti kalnų! Visai nenuostabu, kad čia tiek mažai žmonių su dviračiais - čia kur kas naudingiau turėti motorolerį ar mažą mašinytę. 

Užkilus ant kalno vėl pastebėjom, kad Mindaugo padanga tuščia. Vėl stojam, klijuojam, laukiam kol išdžius klijai ir judam toliau. Dabar kirsim autostradą į Liuksemburgą ir keliausim toliau į Libin. Iki Liuksemburgo liko 87 km. Pagaliau artėjam prie paskutinio savo tikslo. Po to jau liks tik grįžimas atgal iki Nijmegen. Tikiuosi keliai per pietinę Olandija vėl bus lygūs ir gražūs. Jau pasiilgau to. 

Dėl padangų klijavimo šiandien iš viso stojom 5 kartus. 5 kartus Mindaugas klijavo savo kameras, o vieną kartą dar tuo pačiu ir mano. Nors pas mane tai gražiai spyglys buvo įlindęs, o iš kur pas Mindaugą atsiranda skylės - visiškai nesuvokiama. Per paskutinį sustojimą sumastėm visus 4 lopus lupt lauk ir klijuot naują, dar plius galinį ratą sukeist su priekiniu. Atrodo, šitas planas suveikė ir mes vakare saulei leidžiantis dar numynėm daugiau nei 20 km. 

Kai baigėsi Neufchateau gyvenvietė, jau nusprendėm ieškot nakvynės vietos. Radom šalia kelio dauboje apleistą nedidelę eglučių plantaciją. Ją nuo kelio skyrė didžiulės žolės, tad pasistačius palapinę tarp eglių mūsų visiškai niekas nematė.

Vakarienei 0,5 kg koldūnų (abiems), vynas, alus ir mes jau griuvom miegot. Sunki diena buvo tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Reiks atgaut jėgas ir rytoj bandyt pasiekt Liuksemburgą. 

Dviračiais per Beneliuksą (10 diena)

Statistika:
Maršrutas - Namur (BE) - Yvoir (BE) - Dinant (BE) - Beauraing (BE)
Atstumas - 50 km
Važiavimo laikas - ~ 3 val 15 min
Vid. greitis - 14,6 km/h
Išlaidos - 26,87 € 

...

Atėjo laikas aprašyti belgus, kokie jie mums pasirodė. Šiaurėje (nuo Briugės iki Briuselio) jie šaltesni, nelabai emocingi, kartais atrodo netgi "pasikėlę". Į mus su dviračiais net nepažvelgdavo, arba pažiūrėję iš karto nusisukdavo. Toks jausmas, kad jiems ne lygis tokie keliautojai. Kai nuo Briuselio pradėjom judėti pietryčių kryptimi, belgų elgesys irgi keitėsi. Jie darėsi linksmesni, laimingesni, draugiškesni, pirmieji su mumis sveikindavosi. Net dėl automobilių važiavimo viskas kitaip. Jeigu iki Briuselio mus lenkdavo labai nedideliu atstumu, tai už Briuselio pajutom, kad į mus žiūri kur kas pagarbiau: prieš lenkdami sumažina greitį, aplenkia gana dideliu atstumu, visada praleidžia sankryžose ir pan. Ir iš vis, pietinė Belgija mums labiau patinka. 

Na, o mes naktį praleidę prie uolų, jau pajudėjom link Dinant. Kelias žiauriai fainas, nors ir yra kalnų. Bet tai kokie vaizdai atsiveria nuo jų! Važiuojam ir tiesiog mėgaujamės kelione. Atrodo, Olandija ir Belgija visai šalia, o toks didžiulis gamtos skirtumas! 

Pakeliui kažkokiame visai mažame kaimelyje radome Spar prekybos centriuką, tai nusipirkom maisto, gėrimų, vandens (čia svarbiausia) ir nusprendėm nieko nelaukę ieškot vietos pietums. Kadangi šalia buvo upė, tai labai norėjosi būti prie jos. Keletas posūkių tarp gyvenamųjų namų, ir mes jau siauroje pėsčiųjų gatvelėje prie upės. Vis keliasdešimt metrų pavažiavom ir radom tobulą vietą pietums: lieptelis į vandenį, patogus priėjimas, nuošali vieta (iš trijų pusių mus supo augantys medžiai). Tobula uždara erdvė tiek pietums, tiek prausimuisi, tiek skalbimui. Išnaudojom šią vietą maksimaliai. Atsigavom nerealiai! Likusį kelią iki Dinant įveikėm labai greit. 

Dinant'as pasitiko irgi seniai matytais vaizdais: tiltais, bažnyčiomis, pilimis, gatvelėmis. 

Labai įdomiai Dinant'e atrodė ant vieno tilto toks kaip meninis projektas - daugybė saksofonų, kurie dekoruoti skirtingų šalių akcentais. Buvo faina rasti lietuvišką su krepšinio kamuolio motyvais. 

Vienoje lažybų kompanijoje paprašėm pasikrauti telefonus, ir pagaliau radom laisvų rozečių iš karto abiems telefonams :) Valandėlę pasėdėjom, tada keletas foto Dinant'e ir tada ir vėl į kelią. Iš Dinant'o kitą miestą pasiekti planavom labai greitai, važiuodami ne navigacijos rodomais keliais, o tiesiog kartu su automobiliais. Oi, kaip mes to pasigailėjom... (p.s. copilot navigacija geriau tikėti aklai) :)
Nuo Dinant kelias 3,2 km tęsėsi į statų kalną. Ir mint bandėm, ir vestis dviračius, ir po to ilsėtis... Bet nuo to vieno kalno taip pavargom, kad atrodo būtume visą dieną fizinį sunkų darbą dirbę. O kas svarbiausia, kad tas kelias vedė į pačią kalno viršūnę. Pakeliui jau juokaudavom, kad tuoj belsimės į dangaus vartus. Vis atrodė, kad jau paskutinis posūkis, kalnui kilt nebėra kur, o jis už posūkio dar į kalną kyla. Tikrai žiauru. Po to dar pažiūrėjom, kad tas kelias vadinasi "alpinistes"... Jooooo, tikrai neblogą kelią mynimui dviračiais išsirinkom. Nors tuo kalnu labai puikiai mina dviratininkai sportininkai. Jaučiu gerai jiems čia ruoštis kokiam "Tour de France". Ir kantrybę gerai ugdo. Jei jau šitą kalną įveiki be emocijų, vadinasi viskas įmanoma. Prisipažinsim, mums to nepavyko. Pirmą kilometrą dar gali juokauti, antrą jau pradedi keiktis, o trečią jau tyli, nes jauti kad kiekvienas kvėptelėjimas atima daugybę jėgų. Po tokios mankštelės net kalno viršūnė nebeteikia jokio malonumo. 
Bet labiausiai pikta buvo ant savęs, kad nusprendėm važiuoti trumpesniu, o ne geresniu keliu. Būtume galėję sau ramiausiai minti palei upę. Aišku, kelias ilgesnis, bet ir malonesnis, ir gražesnis. Na, bet iš savo klaidų mokomės. 
Toliau kelias tai šiek tiek leidosi, tai kilo. Ir taip dar ne kartą. Visa tai išvargino taip, kad įveikę vos 40 km jau pradėjom galvoti apie ankstyvą poilsį.
Vakarui labai norėjosi bent jau vyno turėti. O tokiuose kaimuose parduotuvės iš vis nerasta. Tad nusprendėm, kad po truputį judam į priekį iki 20 val. (kol dar veikia prekybos centrai), o jei nieko nerandam, tada jau stojam poilsiui.
Pakeliui privažiavom 7% nusileidimą iki miestelio. Čia pasiekėm kolkas didžiausią savo greitį kelionėje - 54,4 km/h. Smagu, kad kelias nuo kalno ėjo visiškai tiesiai, gerai matėm, kas yra priekyje. Tad galėjom visai nestabdyt, o pasileist visu greičiu. Tikras kaifas! Taip lekiant aplink nieko nebematai ir nebegirdi - pro ausis tik vėjas švilpia. Čia buvo kaip atpildas už tą ilgą trijų kilometrų pakilimą.

Dar šiek tiek nuvažiavę pamatėm "Carrefour" ženklą ir kad iki jo - 2 mi kelio mašina. Puikumėlis! Lekiam toliau! Skubam, minam iš paskutiniųjų, kad spėt iki jo uždarymo (o jau 19:30 val.), ir vienu metu pataikiau įvažiuot į duobę. Kažkas gale trakštelėjo. Velnias, pamaniau, kažkas dviračiui lūžo. O pasirodo tik galinė lemputė atsilaisvino ir užkrito ant rato. Greitai suveržėm ją ir vėl ant lekiam. O prekybos centro niekaip nematyt. Galiausiai žmonių pradėjom klausinėti, kur yra "carrefour". Jie nuteikė nemaloniai, pasakę kad jis dirba tik iki 19 val. Bet mums nurodė kelią iki Lidl. Šokom ant dviračių ir vėl į kelią. Pravažiavom Carrefour ir iš karto už jo pasimatė Lidl, kuris dirba iki 20 val. Atvažiavom likus 5 min iki uždarymo. Greit pasistatėm dviračius ir abu nulėkėm į vidų, prieš tai spėję apsitarti kuris ko ieško. Įėjom į vidų, o ten - visiška ramuma. Visi atsipalaidavę vaikšto, niekas neskuba. Tik mes tokie sušilę abudu :)) Ok, jei kiti neskuba, mums irgi nėr ko. Ramiai apėjom viską, apžiūrėjom, susirinkom ko mums reikia, ir pajudėjom iš miestelio ieškoti vietos nakvynei.
Visai netoli už parduotuvės radom gražią neaptvertą pievą, tad čia ir apsistojom, besigrožėdami tolumoje besileidžiančia saule.
Vakarienei ryžiai su guliašu ir salotomis, kartu su vynu, alumi ir alyvuogėmis. Po vakarienės dar šiek tiek paskaitėm ir tada jau miegot. Nuovargis daro savo - atsijungėm kaip ir įprasta, labai greitai.

Dviračiais per Beneliuksą (9 diena)

Statistika:
Maršrutas - Brussels (BE) - Namur (BE)
Atstumas - 74 km
Važiavimo laikas - ~ 4 val 40 min
Vid. greitis - 15,70 km/h
Išlaidos - 24,04 € 

...

Atsikėlėm didelio ir gražaus miško (parko) pakraštyje. Miške čiulbėjo paukščiai, o visai netoli autostrada lėkė automobiliai. Keistas derinys, kurį suradom jau gerokai po vidurnakčio. Vakar miškas neatrodė toks gražus kaip šiandien. Netoliese bėgiojo keli žmonės, vienas šunį vedžiojo, pravažiavo keli dviratininkai. Niekam nebuvo įdomu, kodėl mes čia :)

Ryte vandens turėjom tik arbatai, tad pusryčiai buvo gana kuklūs: arbata ir sumuštiniai. Maisto krepšiai jau ištuštėjo, reiks gerokai pasipildyti šiandien. 

Išvažinėjant iš mūsų nakvynės vietos, prie mūsų privažiavo vienas belgas, kuris irgi gana nemažai keliavęs dviračiu. Būtent dėl to jam buvo labai įdomu, iš kur mes ir kur keliaujam. Šiaip belgus galima suskirstyti į dvi kategorijas: tie, kurie yra bent kažkiek keliavę dviračiu, iš karto domėdavosi mumis, o kiti tiesiog nekreipdavo dėmesio. 

Kadangi mūsų telefonai jau visiškai išsikrovę, pirmutinis tikslas šiandien - elektra :) Grįžom kelis šimtus metrų atgal link degalinės, ten paprašėm, kad pakrautų telefoną (gaila, kad tik vieną laisvą rozetę turėjo), pasiėmėm kavos už 1,20 € ir relaksavom lauke. O tuo metu degalinėje koks veiksmas prasidėjo! Ten tokia kaip susitikimo vieta vairuotojams. Suvažiuoja gal kokie 6-7 vairuotojai, pasiima alaus, colos, kavos ir susėda prie lauke esančio staliuko. Tada diskutuoja kažką, aptarinėja. Bet akivaizdu, kad visi savi ir jau ne pirmą kartą taip susirenka. Po kokio pusvalandžio visi kaip pagal komandą atsistojo, susirinko savo daiktus ir išvažinėjo kas kur. Mes tuo tarpu paskaitinėjom savo kindle'us, išgėrėm kavą ir po 1,5 val. judėjom toliau. Telefonas jau buvo 73% pasikrovęs. Užteks, žiauriai gaila laiko ilgiau sėdėt. 

Tiesa, dar prie mūsų buvo privažiavęs gal kokių 70 metų senukas ir labai susidomėjęs klausinėjo apie mūsų kelionę. Pats Lietuvą žinojo. Pasirodo, kad prieš 50 (!) metu dviračiu keliavo aplink Baltijos jūrą. Tai ir Lietuvą buvo aplankęs. Nors man sunku įsivaizduoti, kokio "gerumo" keliais jam teko tuo metu važiuoti. 

Iš Briuselio priemiesčio link Namur pajudėjom tik apie 13 val. Kelias toliau vedė per tą patį parką-mišką, kurio viename pakraštyje ir nakvojom. Pasirodo, jei būtume atvykę šviesoje, kiek toliau pavažiavę mišku būtume radę puikių vietų nakvynei su stalais ir suolais. Na, bet tamsoje mes labai džiaugėmės ir tuo, ką turėjom. Kai išvažiavom iš miško, kelias toliau jau tęsėsi dažniausiai palei automobilių kelius. Dviračių takai pakankamai tvarkingi, o jei jie jau tikrai blogi, tada pažymėti ženklu "Piste cyclable degradee". Suprask, tokiu geriau nevažiuoti. 

Šiandien pamatėm išskirtinį Belgijos bruožą: nuostabius kaimelius, dirbamus laukus, gražius miškus ir žinoma kalnus. Oi kiek teko mums pavargt. Tai leisdavomės 48,8 km/h greičiu, tai stumdavomės dviratį į kalną. O kalnai ne tai kad aukšti, bet jie dar ir ilgi. Jei būtų trumpas pakilimas, tai sukaupus jėgas, kaip nors įvažiuotum. Bet kai jis tęsiasi 1, 2 ar net 3 kilometrus, tai jau nebeužtenka nei jėgų, nei kantrybės. Per maždaug 4 val. su trumpais sustojimais nuvažiavom 43 km. Gerai, kad pakeliui radom didelę parduotuvę (kaip Sanitex). Tai iš karto apsipirkom visko šiai dienai, kad vėliau nereiktų ieškot. Dar prigriebėm papildomai daugiau vandens, kad galėtume nusiprausti. Nes su upėmis ar ežerais čia daugiau negu sudėtinga. Arba jie yra, bet privatūs, arba jie nešvarūs, arba jų iš vis kokius 50 km nėra. Su ežerais dar vienas įdomus nutikimas mums buvo. Pravažiuojant pamatėm ežerą ir šalia jo - paplūdimį. Super! Jau planuose kaip smagiai išsimaudysim, atsigaivinsim. Bet kur tau - praėjimas iki vandens - 6 €. Negi tiek mokėsim už pusvalandžio malonumą? Minam toliau...

Kelias tęsiasi per sodybas, laukus, kuriuose auga bulvės, runkeliai ir įvairios grūdinės kultūros: rugiai, miežiai, avižos. Navigacija ("copilot") kelią rodo tokiais takeliais, kur joks eismas nevažiuoja. Kai kurie takai eina tiesiai per laukus, kiti keliai dar akmenimis grįsti. Žiauriai faina!

Įvažiavus į Villers-La-Ville gyvenvietę pamatėm seno vienuolyno pastatą (po to internete susiradau, kad tai XII amžiuje pastatytas vienuolynas). Arkiniai pravažiavimai, dideli langai, storos akmeninės sienos. Atrodo, kad važiuoji pro pilies kiemą. Iš karto matosi, kad čia turistų lankomas objektas. Šalia įrengta poilsiavietė su stalais ir suoliukais. Ir būtinai po didžiuliais medžiais. Tai ypač aktualu vasarą, kai saulė kepina iki 30 laipsnių. Karštį ir mes pajutom - kalnuotais keliukais nuvažiavom apie 30 km ir jau 3 l vandens išgėrėm. Be jo čia būtų sudėtinga. 

Važiuodami link Namur pravažiavom Mazy miestelį, į kurį beveik visą kelią leidomės nuo kalno. Didžiausias pasiektas greitis - 48,8 km/h (beje, automobiliams čia ribojamas greitis iki 50 km/h). Jausmas tai kažkas "unreal". Leki nuo kalno su vėjeliu. Prieš pabaigą tai net klykiau iš malonumo. 

Pietums stojom tik apie 18 val., suradę jaukesnę vietą prie įvažiavimo į laukus. Pietums - bulvių košė, dešrelės ir konservuoti kukurūzai. Dar buvom prieš tai nusipirkę mažą Merlot vyno 0,25 l buteliuką, tai jis irgi labai skaniai susigėrė :)

Likusį kelią iki Namur kelias daugiau leidosi negu kilo. Vietomis pasiekdavom iki 30 km/h greitį, įkalnėse tik 12 km/h, jei statesnė - 10 km/h. Beje, kai dviračius vesdavomės, tai greitis būdavo 6 km/h. Tad kartais geriau lėtai, bent minti  į kalną. 

Namur mus pasitiko stoties rajonu, kuris man nelabai priminė tų vietų, kur esu buvus prieš kokius 8 metus vienos jaunimo organizacijos programos metu. Bet atmintis iš karto "sugrįžo", kai atvažiavom į senamiestį ir pamatėm pilį ant kalno. Gerai pamenu, kad prie šios pilies jau esu buvus, ir kad viršuje fotografavausi (reiktų surasti tą nuotrauką). Įdomus jausmas, kai tarsi sugrįžti į praeitį. Tada jau viskas susidėliojo: pilis, pakrantė, tiltai, vėliavos ant tiltų ir pan.

Iš Namur pajudėjom apie 21.30 val. Kitas tikslas - Dinant. Bet nuvažiavom vos keletą kilometrų ir radome fantastišką poilsiavietę šalia kelio. Iš vienos pusės geležinkelis, iš kitos - didžiulės stačios uolos. Į tokias uolas teko lipti, kai buvau Belgijoj. Net nemąstę iš karto nusprendėm čia likti nakvynei. Pasistatėm palapinę šalia visų šliužų (čia gali būti atskira tema apie Belgiją), susimetėm daiktus ir tada jau gaminom vakarienę. Šį kartą meniu - ravioliai su kumpiu, užkandžiams alyvuogės, o desertui - belgiški vafliai su šokoladu. Visa tai dar pagardinom portugališku portveinu. Vakarojom žiūrėdami į apšviestas uolas, vis paklausydami pravažiuojančio traukinio ir nerealiai mėgavomės savo kelione. 

Dviračiais per Beneliuksą (8 diena)

Statistika:
Maršrutas - kažkur netoli Gent (BE) - Gent (BE) - Brussels (BE)
Atstumas - 104 km
Važiavimo laikas - ~ 6 val 40 min
Vid. greitis - 15,60 km/h
Išlaidos - 13,55 € 

...

Vakar nusprendėm, kad mums jau laikas poilsiui. Tad numynę 71 km sustojom upės pakrantėje, kurios vienoje pusėje buvo mašinų kelias, kitame - dviračių takas. Aišku, kad mes apsistojom prie dviračių tako. Pasigaminom čili troškinį, išgėrėm alaus, vyno. Skaitėm, ilsėjomės ir tiesiog mėgavomės buvimu čia ir dabar. 

Ryte dar po vakarykščio troškinio valgyt nesinorėjo, užteko tik kavos. Tad gana anksti susipakavom daiktus ir traukėm tolyn link Gent. Jį privažiavom labai greitai. Keli vietiniai padėjo rasti info centrą, nes nuorodos vis rodė kelią ratu :) Info centre norėjom pasikrauti telefonus ir gauti dviračių takų žemėlapį. Negavom nei vieno, nei kito. Keista, kaip gana inovatyviai įrengtame info centre nebuvo tokio elementaraus dalyko kaip laisva rozetė. O žemėlapiai visi tik apie Gentą - visokie walking tours, events, festivals, hotels ir t.t. Nieko apie dviračius ir nieko apie pačią Belgiją už Gent'o ribų. Labai jau keista...

O pats Gent'o senamiestis labai gražus, yra pilis (gal net kelios), katedra, daug senovinių pastatų. Tiesa, visame Gent'e eismas ana chaotiškas. Ir taip tęsiasi jau nuo pat Belgijos pasienio. Ilgiau čia neužtrukę, nustatėm navigaciją link Briuselio. 

Pakeliui buvo daugybė gražių gyvenviečių, kiemų, privačių teritorijų, bet niekaip neradom normalios vietos pietums. Kol suradom vieną neaptvertą miško pakraštį, jau buvom numynę 63 km. Užtat pietavom prabangiai - guliašas su bulvėmis ir salotomis, alus ir vynas. Sėdėjom visai netoli gatvės ir mėgavomės atokvėpio valandėle. Pravažiuojantys žmonės keistai mus nužvelgdavo, bet mes prie to jau baigiam įprasti. Keistoki tie belgai, kartais atrodo, kad pirmą kartą mato keliaujančius dviračiais. Nužvelgia kaip eksponatus muziejuje :))

Šiandien pradėjo labai skaudėti koją ties kulkšnimi. Kartais minant į kalną taip nudiegia, kad klykt norisi. Tad pirmam normaliam prekybos centre iš karto nusipirkau elastinį bintą ir juo apsivyniojau koją. Kažkiek skausmas sumažėjo. Greičiausiai tai jau akivaizdus įrodymas, kad kojai reikia poilsio. Minam jau 8 dienos be poilsio. Bet juk sėdėt vietoje taip nesinori, kai aplink tiek daug neaplankytų vietų :)

Pakeliui link Briuselio Mindaugui nuleido padangą. Prisipūtė, bet greitai ji vėl tapo tuščia. Akivaizdu, kad reikėjo ieškoti priežasties. Kai išsiardė ratą, rado kameroje mažytę skylutę - kokio nors spygliuko paliktą. Kol užsiiminėjom remontais, prie mūsų privažiavo vienas belgas su Toyota Prius ir užkalbino mus. Domėjosi, iš kur mes, kur važiuojam ir pan. Sakė, kad pats yra daug keliavęs dviračiu. Negana to, jis dar pasiūlė mums nakvynę savo kieme su baseinu, jei tik mes norėtume. Koks viliojantis pasiūlymas! Ir jei tik tas nuostabus kiemas būtų kažkur link Briuselio, būtų super. O šiuo atveju teko padėkoti ir mandagiai to atsisakyti. Keliaujant dviračiu vienas iš maloniausių dalykų - nuolatinis judėjimas į priekį. Būtent to ir norime. 

Susitvarkę padangą neužilgo pasiekėm ir Briuselio priemiesčius. Tiesa, iš mūsų pusės važiuojant pirmiausia patekom į juodaodžių ir musulmonų rajoną. Eismas tragiškas, niekas nežiūri kur važiuoja, dviračių juostos jiems neegzistuoja. Vienu metu tiesiai prieš dviratį įvažiavo į kelią. Va čia tai jau norėjosi keiktis. Tokio požiūrio dar neteko patirt. Čia važiuojant nejaučiau jokio malonumo, norėjosi tik greičiau atmint į civilizuotesnę aplinką. 

Į Briuselio centrą (na, ten buvo kažkas panašaus į centrą ar senamiestį) atvykom jau apie 21 val. Aišku, jokie info centrai nebedirbo, visi žmonės jau sėdėjo kavinėse, baruose ir relaksavo. Privažiavom kažkokių įstaigų pastatus, aplink pakankamai tuščia tokiu paros metu. Tik laiks nuo laiko pralekia policijos mašina su švyturėliais. Šiek tiek atsikvėpėm, išgėrėm alaus sostinėje, navigacijoj nustatėm Liuksemburgą ir nusprendėm bandyti iki tamsos išvažiuoti iš miesto. 

Bandant pasiekti miesto pakraštį, nemažai ir pačio Briuselio pamatėm: daug senovinių pastatų, jaukių kavinukių ir... įkalnių... Pasirodo, Briuselis pakankamai kalvotas, keliose vietose net teko dviratį stumtis. Norėtųsi Briuselį apžiūrėt atidžiau, be dviračių ir dienos metu :) Prie progos kada sėsim į ryanair ir atskrisim savaitgaliui čia. 

Greitai jau sutemo, o mes vis dar mieste. Žinojom, kad mieste rasti vietą nakvynei be šansų, telefonų baterijos jau visiškai "critically low". Situacija nepavydėtina. Nustatėm navigacijoj pirmą miestą pakeliui į Liuksemburgą ir bandėm kuo greičiau judėt jo link. Kai aplink tamsu, vietos nakvynei nėra, tai ir papildomų jėgų atsiranda - mynėm iš paskutiniųjų, kad telefonams išsikrovus būtume pasiekę maksimaliai tolimą tašką. Pagaliau privažiavom kažkokį didžiulį parką. Užsižiebė viltis. Kur tau - jis visas aptvertas ir užrakintas... Važiuojam toliau, nėr kada sėdėt vietoj. Aplink vien nuosavi namai ir aptvertos teritorijos. Galiausiai ir dviračių takas pasibaigė, toliau už jo - autostrada. Jėga! Jau beveik vidurnaktis, o mes dar be vietos. Pamatėm dar vieną posūkį dviračių taku palei autostradą. Prarasti nebeturim ką - važiuojam. Jis mus atvedė prie kažkokio miško. Neaptverto!!! Kiek sugebėjom apsišviesti su prožektoriumi, vieta lyg ir tvarkinga, švari, galbūt net ir saugi. Nors ir už kokių 50 m nuo autostrados. Viskas, pagaliau galim atsipalaiduoti - liekam nakčiai čia. Karšta sriuba su batonu, šiek tiek alaus ir miegot. Jau 1 val. nakties. 

Dviračiais per Beneliuksą (7 diena)

Statistika:
Maršrutas - Sluis (NL) - Brugge (BE)- kažkur netoli Gent (BE)
Atstumas - 71 km
Važiavimo laikas - ~ 4 val
Vid. greitis - 17,80 km/h
Išlaidos - 19,38 € 

...

Ryte prabudom (tiksliau aš prabudau, o Mindaugui teko keltis kartu) apie 8 val. Kadangi aplink buvo tylu ir ramu (neskaitant aplink esančių paukščių), niekur neskubėdami išsidžiaustėm rūbus, išsidžiovinom palapinę (po nakties buvo žiauriai didelė rasa, palapinė peršlapo beveik kiaurai) ir pasigaminom pusryčius. Šiandien ryte buvo kava ir sausas davinys (sumuštiniai), nes neturėjom pakankamai vandens. Nors iki šiol visada stengėmės bent ryte ir vakare valgyti karštą maistą, o dienos metu tai jau kaip papuola. 

Po pusryčių susimetėm daiktus ir 11:15 val. pajudėjom link Brugge. Smagūs, gražūs keliai, jokių kliūčių pakeliui. Pirmas sustojimo taškas buvo Sluis miestelis Olandijos ir Belgijos pasienyje. Labai gražus, jaukus miestukas, kurio centre daug restoranėlių, kavinių, vidury upės (ar kanalo) įrengtas fontanas. Gražu! Aplinkui jau matosi daugiau automobilių su belgiškais numeriais. Matosi, kad mes pasienyje. Pasinaudojom galimybe ir užsukom į ALDI prekybos centrą (sekmadieniais dirba iki 17 val.) ir apsipirkom maisto šiandienai ir rytdienai. Išleidom beveik visą dienos biudžetą, bet buvo verta. Juk sekmadienis, norisi kažko skanesnio ir ypatingesnio. Priešpiečius susiorganizavom netoli parduotuvės esančiame parkelyje. Valgėm salotas su fetos sūriu. Labai patogu, kad yra supjaustytų ir paruoštų gaminimui salotų. Tada tik išsirenki padažą ir vualia - gali valgyt. O mūsų padažas šiandien buvo aliejus su žolelėmis nuo fetos sūrio. Pietums susiplanavom troškinį, o vakarienei čili sriubą. Skanumėlis! Beliko tik numint iki Brugge ir Gent. 

Už Sluis miestelio jau turėjo būti pasienis, bet mes kaip mynėm tuo pačiu keliu, taip ir atmynėm iki pat Brugge (o norėjau nusifotografuot prie Belgijos ženklo) :) 

O Brugge mieste matose, kad savaitgalis - visur aplink pilna žmonių, upėje plaukioja turistai su laiveliais, šiek tiek toliau - kažkokios vietinės varžybos kai stovint ant banglentės reikia irkluojant apiplaukti plūdurą. 

O Brugge senamiestyje jau iš karto pajutom, kad esam nebe Olandijoj - visi vaikšto bet kaip, į dviračių takus nekreipia jokio dėmesio, įeina į taką net nepasukę galvos. Vienu metu leidžiantis nuo tiltelio teko stipriai užspaust stabdžius, nes keli turistai sugalvojo tiesiai prieš mane išlįst. 

Pats Brugge senamiestis gražus, daug gražių tiltukų, mažų siaurų gatvelių, praėjimų. Kai kur su dviračiais negalima važiuoti - ten tik pėsčiųjų zona. Būtų smagu Brugge skirti bent pusdienį ir visas įdomiausias vietas aplankyt. Beje, turi senamiestis ir tą tradicinį "veidą" - aplink daug suvenyrų parduotuvyčių, parduotuvėse kainos gana užkeltos, aplink nemažai rusų turistų. Kitą kartą norėčiau čia atvažiuoti be dviračio ir tikrai tik darbo dieną. 

Iš Brugge gana greitai pajudėjom link Gent. Čia toliau stebėjomės pasikeitusia važiavimo dviračiais kultūrą - mašinos kai kur sustatytos tiesiog ant dviračių takų, dviračių takai nelygūs, krepšiai ant bagažinės vietomis smagiai kratosi. Pradėjom vertint Olandijoj esančią dviračių kultūrą. 

Numynę nuo Brugge apie 18 km, parkelyje įsikūrėm pietums. Kaip ir planavom, pietums troškinys iš bulvių, morkų ir mėsytės. Labai skanu. Pavalgėm, pailsėjom ir vėl į kelią. Toliau - Gent ir dar kažkas link Briuselio. Beje, sustojus pietų Mindaugas pastebėjo, kad vieno jo krepšio dugnas išplyšęs. Stebuklas, kaip nepametėm daiktų. Patarimas ateičiai - jei ruošiatės į ilgesnę nei vienos dienos kelionę, nepirkit maximinių krepčių - jie supliš net neįpusėjus kelionei (arba kaip man jau trečią kelionės dieną). 

Dviračiais per Beneliuksą (6 diena)

Statistika:
Maršrutas - Hellevoetsluis (NL) - Ouddorp (NL) - Ellemeet (NL) - Burgh-Haamstede (NL) - Domburg (NL) - Zoutelande (NL) - Vlissingen (NL) - Breskens (NL) - Sluis (NL)
Atstumas - 111 km
Važiavimo laikas - 6 val
Vid. greitis - 18,4 km/h
Išlaidos - 30,67 € (maistas - 6,89 €, dujos - 15,98 €, keltas - 7,80 €)

...

Šiandien atsikėlėm apie pusę 9 val. Norėjosi greičiau pajudėt, nes aplink važinėjo mašinos, vaikščiojo žmonės. Nors panašu, kad mūsų niekas taip ir nematė (arba matė, bet nekreipė dėmesio). Nuo pat ryto švietė saulė, tai pagaliau normaliai viską išsidžiovinom. Rytinei kavai ir sriubai išnaudojom paskutines dujas. Jei šiandien jų nerasim, teks maitintis sausu maistu. 

Šiandienos tikslas - pervažiuoti 3 salas ir vėl atsidurti žemyne, Breskens mieste. Nuo ten jau ir iki Briugės nebetoli. 

Tik pradėjus važiuot Mindaugas pastebėjo, kad jo galinė padanga tuščia. Sustojom. Kol Mindaugas tvarkė padangą, aš pamačiau nuorodą į parduotuvę Gamma, kur galėtų būti dujų. Reik bandyt laimę. Pakeliui dar vieną panašią parduotuvę užmatėm - Formido. Gamma parduotuvėje dujų nebuvo, užtat Formido radom - paėmėm iš karto 2 vnt. Kainavo po 7,99 €. Pagaliau ramiai galėsim važiuoti salų link, nebereikės ieškoti dujų. Iki pakrantės atvažiavom labai greitai, pakeliui vis pralenkdami žmones, kurie traukė paplūdimio link. Iš miestelio iki paplūdimio apie 10 km, bet niekam nėra problemos iki ten nuvykti dviračiu. Kadangi mes norėjom greičiau patekti į salą, tai nieko nelaukę didžiuliu tiltu pajudėjom tikslo link. Dviračių kelias (taku jau to nepavadinsi) platus, dviejų juostų, su tarpinėmis stotelėmis. Mašinoms palikta maždaug tiek pat vietos, kiek ir dviračiams, o ir šiaip dviračių čia kur kas daugiau. 

Pervažiavus pirmą tiltą nusprendėm ir mes link paplūdimio traukti. Kairėj pusėj užmatėm kažką panašaus į poilsiavietę, tad ten ir nusukom. Radom labai fainą aikštelę kemperiams su suoliukais, stalais, WC (kurie čia jau nebe TOI TOI, o DIXI). Šalia pakrantėje greičiausiai vakarui planuojamas geras vakarėlis, muzika jau pajungta, generatoriai ūžia, gėrimų šaldytuvai atvežti, pakabintos vėliavėlės ir t.t. Susirinkę kol kas tik organizatoriai. Jaučiu, vakare čia gali būti smagu :) Mes tuo tarpu šalia patinginiavom, išsimaudėm (vanduo šaltokas), užkandom ir vėl į kelią. 

Pirmąją salą pravažiavom labai greitai. Už jos vėl tiltas, ir mes jau kitoje saloje. Čia buvom nusprendę papietauti. Kol suradom gražią kemperių aikštelę, buvom nuvažiavę jau 50 km. Tokiu keliu minasi labai lengvai, net šoninis vėjas per daug netrukdo. 

Pietums išsivirėm ryžių su mėsyte, pasiruošėm salotų. Prisivalgėm daug ir labai skaniai. Jaučiasi, kad tiek išeikvojant energijos reikia kur kas daugiau maisto negu įprastom sąlygom. 

Šiek tiek pasideginę, pasnaudę, keliavom link trečios salos. 

Iš tiesų, tai maniau, kad tos salos bus mažai apgyvendintos, panašiai kaip pas mus Kuršių Nerijoje, bet kur tau - gyvenvietės normalaus dydžio, restoranai pilni žmonių, visi atsipalaidavę, bendraujantys ir šiaip smagiai leidžiantys laiką. Aišku, gal dalis žmonių čia tik dėl to, kad šeštadienis, bet vis tiek - smagu, kai veiksmas aplink vyksta. O prie paplūdimio suvažiavę daugybė kemperių. Tik keista, kad kai kurios kemperių aikštelės visos asfaltuotos. Tokiu atveju žmonės savo kėdes, stalus tiesiog ant asfalto susistato ir ten būna (skaito knygas, laikraščius ir pan.). Nors man tai neatrodo labai maloniai. Man reikia žolės :)

Beje, pastebėjau, kad visi olandų namukai (ypač mažesnėse gyvenvietėse), yra tiesiog tobuli. Viskas aplink sutvarkyta, visur lauke maži staliukai, trinkelės išklotos, žolė palaistyta, neišdžiūvusi. Šiuo metu ypač masiškai visur žydi rožės. Tai ir vaizdas, ir kvapas nerealus!

Popietinis tikslas buvo nuvažiuoti dar mažiausiai 30km ir kuo arčiau priartėti prie trečios salos krašto. Į trečią salą važiavom didžiausiu tiltu iš visų - plačios juostos tiek dviračiams, tiek automobiliams. Tiesa, žmonių jau akivaizdžiai mažėja, automobilių pravažiuoja kur kas mažiau negu dviračių. Tiesa, į trečią tiltą patekom ne iš karto. Pasirodo, šiek tiek ne tiek vienu metu nusukom ir atsidūrėm aklavietėj. Kelio į priekį nėra, atgal grįžti nesinori, o mums reikalingas kelias eina mums virš galvų. Na ką gi, sunkiai, bet užsivedėm dviračius stačiu kalnu į viršų, persikėlėm per apsaugines tvoreles ir persivedėm per mašinų kelią. Gerai, kad eismas čia neintensyvus, tai nei mes, nei mums niekas netrukdė. 

Trečią salą pramynėn "ant tempo". Tikslas buvo netoli salos galo pernakvoti, o ryte persikelti į žemyną. Kai iki salos galo liko apie 10 km, pradėjom dairytis nakvynės. Vis nerasdami vietos, po truputį judėjom toliau. Galiausiai kilo mintis pabandyti dar šį vakarą pasigauti keltą. Tada su naujom jėgom numynėm pirmyn. Pakrantėje atsiradom maždaug 21:30 val. Apsukom kelis ratus aplink prieplauką/uostą - nėra nei daug žmonių, nei dviračių, nei tuo labiau laivų. Nusivylėm... Kai jau apsisukom minti atgal, vienam kampe pamatėm pastatą su užrašu "KASSA". Vėl užsižiebė viltis. Greit numynėm ten ir išsiaiškinom, kad keltas į Breskens kel už 15 min. JĖĖĖĖĖĖĖ!!!!! Sumokėjom po 3,90 € ir mes jau laukiamajame. Po 5 min atplaukė keltas, išlaipino ten esančius ir pradėjo suleidinėti keliaujančius į Breskens. Įsivedėm dviračius į "garažą", su virvėm pririšom juos (pamatę, kad ir kiti taip daro), suradom šalia rozetes, pajungėm telefonus kad krautųsi ir pakilom į viršų. Jau buvo maždaug 22:20 val., saulė leidosi, vėjas kilo, o mes keltu pajudėjom link maksimalaus šiandienos tikslo - Breskens miestelio. Kėlėmės neilgai, gal kokias 20 min, bet spėjom pasidžiaugti minkštomis sėdynėmis. Galėjo keltas ir ilgiau užtrukt, būtume ir pailsėję, ir telefonus pilnai pasikrovę :) Bet deja, keltas prisišvartavo prie kito kranto ir teko išlipt lauk.

Lauke tamsu. Ne visiška aklina tamsa, bet jau gerokai sutemę. Žinoma, vienintelis tikslas šiuo metu - rasti vietą nakvynei. Nusistatėm Briugės kryptį su tikslu kažkur pakeliui sustot pernakvot. Tai buvo vienintelis kartas, kai nakvynės ieškojom jau visiškoje tamsoje :) Ir lyg tyčia, niekur aplink nebuvo nė menkiausios galimybės sustot. Arba privatūs sklypai, arba dirbamos žemės. O mes norėjom bent jau minimalios užuovėjos, kad nuo vėjo apsisaugot. Taip netikėtai numynėm dar 10 km, kai Mindaugas užmatė visai neblogą vietą. Šalia gamyklos ar kažkokio ūkio ribos, šalutinės gatvėlės pakraštyje, buvo nupjauta žolytė, iš dviejų pusių augo krūmų gyvatvorė. Viskas. Daugiau minti šiandien nebereikės. Stojam. Galų gale jau 23:15 val. Greit pasistatėm palapinę, susimetėm daiktus ir išsivirėm makaronų. Suvalgėm su likusiom salotom, užsigerdami vynu ir alumi. Pavalgę iš karto atsijungėm :) Šiandien plano maksimumas netgi viršytas!

Tiesa, trečioje saloje buvo labai gražus Veere kaimelis. Visas kaip iš gilios senovės. Atrodo, tarsi važiuotum filmavimo aikštele. Viskas taip netikra. Kaip kokiais viduramžiais. O iš tiesų, keliuose ten esančiuose restoranėliuose pilna žmonių, pakrantėje daugybė jachtų, bažnyčios varpai groja labai gražią muziką. Žodžiu, totali idilė. Jei nereikėtų judėt toliau, mielai norėčiau bent trumpam ten pasilikt.