Dviračiais per Beneliuksą (9 diena)

Statistika:
Maršrutas - Brussels (BE) - Namur (BE)
Atstumas - 74 km
Važiavimo laikas - ~ 4 val 40 min
Vid. greitis - 15,70 km/h
Išlaidos - 24,04 € 

...

Atsikėlėm didelio ir gražaus miško (parko) pakraštyje. Miške čiulbėjo paukščiai, o visai netoli autostrada lėkė automobiliai. Keistas derinys, kurį suradom jau gerokai po vidurnakčio. Vakar miškas neatrodė toks gražus kaip šiandien. Netoliese bėgiojo keli žmonės, vienas šunį vedžiojo, pravažiavo keli dviratininkai. Niekam nebuvo įdomu, kodėl mes čia :)

Ryte vandens turėjom tik arbatai, tad pusryčiai buvo gana kuklūs: arbata ir sumuštiniai. Maisto krepšiai jau ištuštėjo, reiks gerokai pasipildyti šiandien. 

Išvažinėjant iš mūsų nakvynės vietos, prie mūsų privažiavo vienas belgas, kuris irgi gana nemažai keliavęs dviračiu. Būtent dėl to jam buvo labai įdomu, iš kur mes ir kur keliaujam. Šiaip belgus galima suskirstyti į dvi kategorijas: tie, kurie yra bent kažkiek keliavę dviračiu, iš karto domėdavosi mumis, o kiti tiesiog nekreipdavo dėmesio. 

Kadangi mūsų telefonai jau visiškai išsikrovę, pirmutinis tikslas šiandien - elektra :) Grįžom kelis šimtus metrų atgal link degalinės, ten paprašėm, kad pakrautų telefoną (gaila, kad tik vieną laisvą rozetę turėjo), pasiėmėm kavos už 1,20 € ir relaksavom lauke. O tuo metu degalinėje koks veiksmas prasidėjo! Ten tokia kaip susitikimo vieta vairuotojams. Suvažiuoja gal kokie 6-7 vairuotojai, pasiima alaus, colos, kavos ir susėda prie lauke esančio staliuko. Tada diskutuoja kažką, aptarinėja. Bet akivaizdu, kad visi savi ir jau ne pirmą kartą taip susirenka. Po kokio pusvalandžio visi kaip pagal komandą atsistojo, susirinko savo daiktus ir išvažinėjo kas kur. Mes tuo tarpu paskaitinėjom savo kindle'us, išgėrėm kavą ir po 1,5 val. judėjom toliau. Telefonas jau buvo 73% pasikrovęs. Užteks, žiauriai gaila laiko ilgiau sėdėt. 

Tiesa, dar prie mūsų buvo privažiavęs gal kokių 70 metų senukas ir labai susidomėjęs klausinėjo apie mūsų kelionę. Pats Lietuvą žinojo. Pasirodo, kad prieš 50 (!) metu dviračiu keliavo aplink Baltijos jūrą. Tai ir Lietuvą buvo aplankęs. Nors man sunku įsivaizduoti, kokio "gerumo" keliais jam teko tuo metu važiuoti. 

Iš Briuselio priemiesčio link Namur pajudėjom tik apie 13 val. Kelias toliau vedė per tą patį parką-mišką, kurio viename pakraštyje ir nakvojom. Pasirodo, jei būtume atvykę šviesoje, kiek toliau pavažiavę mišku būtume radę puikių vietų nakvynei su stalais ir suolais. Na, bet tamsoje mes labai džiaugėmės ir tuo, ką turėjom. Kai išvažiavom iš miško, kelias toliau jau tęsėsi dažniausiai palei automobilių kelius. Dviračių takai pakankamai tvarkingi, o jei jie jau tikrai blogi, tada pažymėti ženklu "Piste cyclable degradee". Suprask, tokiu geriau nevažiuoti. 

Šiandien pamatėm išskirtinį Belgijos bruožą: nuostabius kaimelius, dirbamus laukus, gražius miškus ir žinoma kalnus. Oi kiek teko mums pavargt. Tai leisdavomės 48,8 km/h greičiu, tai stumdavomės dviratį į kalną. O kalnai ne tai kad aukšti, bet jie dar ir ilgi. Jei būtų trumpas pakilimas, tai sukaupus jėgas, kaip nors įvažiuotum. Bet kai jis tęsiasi 1, 2 ar net 3 kilometrus, tai jau nebeužtenka nei jėgų, nei kantrybės. Per maždaug 4 val. su trumpais sustojimais nuvažiavom 43 km. Gerai, kad pakeliui radom didelę parduotuvę (kaip Sanitex). Tai iš karto apsipirkom visko šiai dienai, kad vėliau nereiktų ieškot. Dar prigriebėm papildomai daugiau vandens, kad galėtume nusiprausti. Nes su upėmis ar ežerais čia daugiau negu sudėtinga. Arba jie yra, bet privatūs, arba jie nešvarūs, arba jų iš vis kokius 50 km nėra. Su ežerais dar vienas įdomus nutikimas mums buvo. Pravažiuojant pamatėm ežerą ir šalia jo - paplūdimį. Super! Jau planuose kaip smagiai išsimaudysim, atsigaivinsim. Bet kur tau - praėjimas iki vandens - 6 €. Negi tiek mokėsim už pusvalandžio malonumą? Minam toliau...

Kelias tęsiasi per sodybas, laukus, kuriuose auga bulvės, runkeliai ir įvairios grūdinės kultūros: rugiai, miežiai, avižos. Navigacija ("copilot") kelią rodo tokiais takeliais, kur joks eismas nevažiuoja. Kai kurie takai eina tiesiai per laukus, kiti keliai dar akmenimis grįsti. Žiauriai faina!

Įvažiavus į Villers-La-Ville gyvenvietę pamatėm seno vienuolyno pastatą (po to internete susiradau, kad tai XII amžiuje pastatytas vienuolynas). Arkiniai pravažiavimai, dideli langai, storos akmeninės sienos. Atrodo, kad važiuoji pro pilies kiemą. Iš karto matosi, kad čia turistų lankomas objektas. Šalia įrengta poilsiavietė su stalais ir suoliukais. Ir būtinai po didžiuliais medžiais. Tai ypač aktualu vasarą, kai saulė kepina iki 30 laipsnių. Karštį ir mes pajutom - kalnuotais keliukais nuvažiavom apie 30 km ir jau 3 l vandens išgėrėm. Be jo čia būtų sudėtinga. 

Važiuodami link Namur pravažiavom Mazy miestelį, į kurį beveik visą kelią leidomės nuo kalno. Didžiausias pasiektas greitis - 48,8 km/h (beje, automobiliams čia ribojamas greitis iki 50 km/h). Jausmas tai kažkas "unreal". Leki nuo kalno su vėjeliu. Prieš pabaigą tai net klykiau iš malonumo. 

Pietums stojom tik apie 18 val., suradę jaukesnę vietą prie įvažiavimo į laukus. Pietums - bulvių košė, dešrelės ir konservuoti kukurūzai. Dar buvom prieš tai nusipirkę mažą Merlot vyno 0,25 l buteliuką, tai jis irgi labai skaniai susigėrė :)

Likusį kelią iki Namur kelias daugiau leidosi negu kilo. Vietomis pasiekdavom iki 30 km/h greitį, įkalnėse tik 12 km/h, jei statesnė - 10 km/h. Beje, kai dviračius vesdavomės, tai greitis būdavo 6 km/h. Tad kartais geriau lėtai, bent minti  į kalną. 

Namur mus pasitiko stoties rajonu, kuris man nelabai priminė tų vietų, kur esu buvus prieš kokius 8 metus vienos jaunimo organizacijos programos metu. Bet atmintis iš karto "sugrįžo", kai atvažiavom į senamiestį ir pamatėm pilį ant kalno. Gerai pamenu, kad prie šios pilies jau esu buvus, ir kad viršuje fotografavausi (reiktų surasti tą nuotrauką). Įdomus jausmas, kai tarsi sugrįžti į praeitį. Tada jau viskas susidėliojo: pilis, pakrantė, tiltai, vėliavos ant tiltų ir pan.

Iš Namur pajudėjom apie 21.30 val. Kitas tikslas - Dinant. Bet nuvažiavom vos keletą kilometrų ir radome fantastišką poilsiavietę šalia kelio. Iš vienos pusės geležinkelis, iš kitos - didžiulės stačios uolos. Į tokias uolas teko lipti, kai buvau Belgijoj. Net nemąstę iš karto nusprendėm čia likti nakvynei. Pasistatėm palapinę šalia visų šliužų (čia gali būti atskira tema apie Belgiją), susimetėm daiktus ir tada jau gaminom vakarienę. Šį kartą meniu - ravioliai su kumpiu, užkandžiams alyvuogės, o desertui - belgiški vafliai su šokoladu. Visa tai dar pagardinom portugališku portveinu. Vakarojom žiūrėdami į apšviestas uolas, vis paklausydami pravažiuojančio traukinio ir nerealiai mėgavomės savo kelione.