Maršrutas - Marbay (BE) - Leglise (BE)- Roncimont (BE) - Beheme (BE) - Anlier (BE) - Habay (BE) - Arlon (LU) - Luxembourg (LU) - Cruchten (LU)
Atstumas - 92,0 km
Vid. greitis - 16,3 km/h
Išlaidos - 26,9 €
...
Šiandien pajudėjom kaip niekad anksti - 9.10 val. Jau norėjom pagaliau iki pietų normaliai nuvažiuot. Tad lengvai užvalgėm, išgėrėm kavos ir į kelią. Pirmieji kalniukai, po to nuokalnės. Po vakarykščių kalnų jaučiasi kojų raumenys. Bet po tiek kalnų kitaip ir būti negalėtų.
Nuvažiavus vos keletą km, Mindaugas man iš galo rėkia, kad padanga vėl tuščia. FUCK! Puiki dienos pradžia. Šį kartą skylė atsirado galinės padangos kameros vidinėje pusėje. Kaip??? Visiškai nesuvokiama. Žodžiu, vėl sėdam ir klijuojam. Iki Leglise liko gal 2 km, reiks būtinai atsarginėm kamerom pasirūpinti.
Leglise miestelyje pagaliau radom veikiantį info centrą. Užsukom ten, pasipildėm vandens atsargas, išsiklausinėjom kur rast dviračių dalių parduotuvę. Pasirodo, ji yra tik Neufchateau, bet teiktų grįžti 10 km atgal, arba Arlon už maždaug 26 km. Kadangi grįžimas atgal mūsų nevilioja, nusprendėm judėt į priekį. Beje, info centre pagaliau nusipirkom atvirlaiškių ir išsiuntėm į Lietuvą.
Toliau judant miesteliai keitėsi gana greitai, nors nemažai kelio teko įveikt įkalnėse. Keletą kartų ir vedėmės. Bet kai tas kalnas tęsiasi tik kelis šimtus metrų, tai ne problema ir sukaupus jėgas užmint ar užsivest.
Po pietų kirtome Liuksemburgo sieną! Pagaliau jau ir ženklas yra, kad mes kitoje šalyje :)
.jpg)
Beje, kelias tarp Leglise ir Arlon ganėtinai prastas, ypač pakraščiuose. Retkarčiais tekdavo ir į kelio vidurį išvažiuot, kad aplenkt visas duobes. Ypač kai dabar padangas labai saugom. Ten, kur būdavo autobusų juostos, važiuodavom jomis. Tokiu būdu kartais judėdavom net greičiau už automobilius. Arlon miestelyje pagaliau nusipirkom dvi kameras (po 2 €) ir vieną kamerų taisymo komplektą (1,5 €).
Įvažiavus į Liuksemburgą pasikeitė tik automobilių numeriai. Pirmoje Liuksemburgo parduotuvėje nusipirkom vandens, alaus ir traukėm į miesto centrą. Kuo arčiau centro, tuo daugiau dviračių takų, vėl tik mums skirti šviesoforai ir eismo juostos. Į Liuksemburgo centrą patekom dviračių taku, kurio ir pavadinimas yra "center". Pakeliui pravažiavom keletą gražių sutvarkytų parkų su fontanais. Viename iš parkų buvo didžiulė vaikų žaidimų aikštelė, kur viskas padaryta kaip piratų laive. Beje, Liuksemburgas irgi neišvengė sostinėms būdingo bruožo - didžiulių čigonų šeimynų. Trainiojasi jos tuose parkuose su krūva vaikų, kurie yra murzini, apiplyšusiais rūbais. Ne koks vaizdelis.
Bet mes juos greitai pravažiavom ir patekom į miesto centrą. Vaizdas vertas susižavėjimo! Miestas įsikūręs abiejose didelės daubos pusėse, per kurią eina didžiuliai senoviniai (miesto centre) ir modernūs šiuolaikiniai (toliau nuo centro) tiltai. Apačioje matosi trijų aukštų parkas, po kurį ramiausiai vaikštinėja žmonės. Viskas sujungta laipteliais, žolė žaliuoja, gėlės žydi, viskas super gražiai sutvarkyta, švaru. Pasigrožėję šiuo vaizdu, sėdom ant dviračių ir apvažiavom miesto centrą. Išsirinkom vietą, kur galėtume ramiai pasimėgauti šaltu alumi ir nuostabiais vaizdais, ir valandėlę patinginiavom. Mums besėdint, beveik tiesiai virš galvos praskrido lėktuvas, kuris nusileido į šalia esantį oro uostą. Kai pati šalis mažytė, tai viskas atrodo ranka pasiekiama.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
Pasidėliojom tolimesnį mūsų planą su navigaciją. Bet ji dviračių takus rodė kažkaip ratais. Nusistatėm bent jau kryptį iš miesto ir pajudėjom. Buvo jau 20.30 val., pats metas keliaut ir ieškotis nakvynei vietos.
Iš miesto išvažiavom nusileisdami nuo didžiulio kalno, pervažiavom geležinkelio pervažą ir pasukom į mažytę gatvelę. Čia mus pasivijo liuksemburgietė Alison. Supratus, kad keliaujam dviračiais, sugalvojo pabendrauti su mumis. Pasirodo, ji su savo draugu yra keliavę nuo Kanados per visą Ameriką iki pat Meksikos. Dėl to dabar, kaip ji sakė, su pavydu žvelgia į mus :) Kartu pavažiavom keletą kilometrų, o prieš atsisveikinant ji iš kuprinės ištraukė visos Liuksemburgo šalies dviračių takų žemėlapį ir mums jį padovanojo. Turbūt net nereikia sakyti, kokie dėkingi buvome :) Ypač dėl to, kad navigacija šiose vietose labai klaidžiojo. Apsikeitėm kontaktais, atsisveikinom ir nuvažiavom ieškoti savo 15 numeriu pažymėto dviračių tako. Dviračių takas puikios būklės, asfaltuotas, prie Liuksemburgo miesto pilna poilsiaviečių su žaidimų zonom, pavėsinėm, stalais ir netgi vandens kranais. Tiesiog tobula vieta ieškant nakvynės. Bet mes nusprendėm dar iki tamsos pavažiuoti šiek tiek toliau. Taip ir tamsos sulaukėm, o daugiau tokių aikštelių nakvynei ir neradom: arba aptvertos teritorijos, arba sodybos, arba kalnai. Vienoje vietoje Mindaugas užmatė į šoną nuo dviračių tako vedantį keliuką link upės. Takas nelygus, duobėtas, aplink miškas, tamsu. Matosi tik tiek, kiek lempa ant dviračio apšviečia. Šalia kelio dar pastebėjom pastatyta aplūžusį stalą su kažkokiom keistom medinėm dėžutėm, sustatytom viena ant kitos. Toliau dar kažkokios apgriuvusios lūšnos matėsi, mėtėsi nutrinti ir sulūžę baldai. Neramu ir nejauku darėsi tokioj keistoj vietoj. Atminty iškilo filmų "Lemtingas posūkis" vaizdai, kai ne ten pasukę keliautojai atsiduria kažkokių išsigimėlių valdose. O kai aplink tamsu ir nieko nesimato, atrodo kad kiekvienas šakelės trakštelėjimas yra baisiausias garsas. Mindaugas dar siūlė netoli šitos vietos nakvoti, bet aš nė už ką nebūčiau čia likus. Kažkokia bloga nuojauta ir jausmas, tarsi kuo greičiau reiktų dingti iš šitos vietos. Jausmas, tarsi kažkas iš šono mus stebėtų ir tik lauktų, kada mes užmigsim. Nieko nelaukus, įtikinau Mindaugą kuo greičiau dingti iš čia. Myniau iš paskutinių jėgų, kad tik greičiau ir toliau nuo šitos vietos. Greit įvažiavom į miestelį Cruchten. Šiek tiek civilizacijos pasirodė. Šalia apšviesta traukinių stotis, gyvenamieji namai, kiek toliau dar mašinos važinėja. Šalia traukinių stoties buvo visai nebloga vieta nakvynei su stalu ir suolais bei pakankamai uždaru kampu tokiai kaip mūsų mažai palapinei. Lyg ir nieko, nusprendėm likti čia. Bet mane šito miestelio atmosfera žiauriai slėgė. Jaučiausi kaip niekad nesaugi. Ir nors bandžiau save įtikinti, kad čia Liuksemburgas, nuostabi šalis, kuri turbūt viena iš saugiausių Europoje, bet vis tiek užmigti sekėsi sunkiai. Prieš akis vis iškildavo vaizdas miške su apgriuvusiu stalu, medinėm dėžutėm ir sustatytom lūšnom. Kol gaminomės vakaarienę, atvažiavo traukinys, išlipo vienas vaikinukas ir nužingsniavo miestelio link. Lyg ir viskas OK, bet kažkaip nejauku. Dar šalia stoties pamatėm prirakintą dviratį, iš kurio buvo likęs tik rėmas - ratų nebuvo. Pats dviratis surūdijęs, jau ne vieną dieną čia praleido. Šis vaizdas jaukumo irgi nesuteikė. Na, bet nors kažkiek reikėjo pailsėti. Jau po vidurnakčio įlindom į palapinę, prieš tai kaip niekad saugiau prirakinę dviračius ir dar šalia pasidėjom peilį. Smagi naktis laukia.
Beje, kelias tarp Leglise ir Arlon ganėtinai prastas, ypač pakraščiuose. Retkarčiais tekdavo ir į kelio vidurį išvažiuot, kad aplenkt visas duobes. Ypač kai dabar padangas labai saugom. Ten, kur būdavo autobusų juostos, važiuodavom jomis. Tokiu būdu kartais judėdavom net greičiau už automobilius. Arlon miestelyje pagaliau nusipirkom dvi kameras (po 2 €) ir vieną kamerų taisymo komplektą (1,5 €).
Įvažiavus į Liuksemburgą pasikeitė tik automobilių numeriai. Pirmoje Liuksemburgo parduotuvėje nusipirkom vandens, alaus ir traukėm į miesto centrą. Kuo arčiau centro, tuo daugiau dviračių takų, vėl tik mums skirti šviesoforai ir eismo juostos. Į Liuksemburgo centrą patekom dviračių taku, kurio ir pavadinimas yra "center". Pakeliui pravažiavom keletą gražių sutvarkytų parkų su fontanais. Viename iš parkų buvo didžiulė vaikų žaidimų aikštelė, kur viskas padaryta kaip piratų laive. Beje, Liuksemburgas irgi neišvengė sostinėms būdingo bruožo - didžiulių čigonų šeimynų. Trainiojasi jos tuose parkuose su krūva vaikų, kurie yra murzini, apiplyšusiais rūbais. Ne koks vaizdelis.
Bet mes juos greitai pravažiavom ir patekom į miesto centrą. Vaizdas vertas susižavėjimo! Miestas įsikūręs abiejose didelės daubos pusėse, per kurią eina didžiuliai senoviniai (miesto centre) ir modernūs šiuolaikiniai (toliau nuo centro) tiltai. Apačioje matosi trijų aukštų parkas, po kurį ramiausiai vaikštinėja žmonės. Viskas sujungta laipteliais, žolė žaliuoja, gėlės žydi, viskas super gražiai sutvarkyta, švaru. Pasigrožėję šiuo vaizdu, sėdom ant dviračių ir apvažiavom miesto centrą. Išsirinkom vietą, kur galėtume ramiai pasimėgauti šaltu alumi ir nuostabiais vaizdais, ir valandėlę patinginiavom. Mums besėdint, beveik tiesiai virš galvos praskrido lėktuvas, kuris nusileido į šalia esantį oro uostą. Kai pati šalis mažytė, tai viskas atrodo ranka pasiekiama.
Pasidėliojom tolimesnį mūsų planą su navigaciją. Bet ji dviračių takus rodė kažkaip ratais. Nusistatėm bent jau kryptį iš miesto ir pajudėjom. Buvo jau 20.30 val., pats metas keliaut ir ieškotis nakvynei vietos.
Iš miesto išvažiavom nusileisdami nuo didžiulio kalno, pervažiavom geležinkelio pervažą ir pasukom į mažytę gatvelę. Čia mus pasivijo liuksemburgietė Alison. Supratus, kad keliaujam dviračiais, sugalvojo pabendrauti su mumis. Pasirodo, ji su savo draugu yra keliavę nuo Kanados per visą Ameriką iki pat Meksikos. Dėl to dabar, kaip ji sakė, su pavydu žvelgia į mus :) Kartu pavažiavom keletą kilometrų, o prieš atsisveikinant ji iš kuprinės ištraukė visos Liuksemburgo šalies dviračių takų žemėlapį ir mums jį padovanojo. Turbūt net nereikia sakyti, kokie dėkingi buvome :) Ypač dėl to, kad navigacija šiose vietose labai klaidžiojo. Apsikeitėm kontaktais, atsisveikinom ir nuvažiavom ieškoti savo 15 numeriu pažymėto dviračių tako. Dviračių takas puikios būklės, asfaltuotas, prie Liuksemburgo miesto pilna poilsiaviečių su žaidimų zonom, pavėsinėm, stalais ir netgi vandens kranais. Tiesiog tobula vieta ieškant nakvynės. Bet mes nusprendėm dar iki tamsos pavažiuoti šiek tiek toliau. Taip ir tamsos sulaukėm, o daugiau tokių aikštelių nakvynei ir neradom: arba aptvertos teritorijos, arba sodybos, arba kalnai. Vienoje vietoje Mindaugas užmatė į šoną nuo dviračių tako vedantį keliuką link upės. Takas nelygus, duobėtas, aplink miškas, tamsu. Matosi tik tiek, kiek lempa ant dviračio apšviečia. Šalia kelio dar pastebėjom pastatyta aplūžusį stalą su kažkokiom keistom medinėm dėžutėm, sustatytom viena ant kitos. Toliau dar kažkokios apgriuvusios lūšnos matėsi, mėtėsi nutrinti ir sulūžę baldai. Neramu ir nejauku darėsi tokioj keistoj vietoj. Atminty iškilo filmų "Lemtingas posūkis" vaizdai, kai ne ten pasukę keliautojai atsiduria kažkokių išsigimėlių valdose. O kai aplink tamsu ir nieko nesimato, atrodo kad kiekvienas šakelės trakštelėjimas yra baisiausias garsas. Mindaugas dar siūlė netoli šitos vietos nakvoti, bet aš nė už ką nebūčiau čia likus. Kažkokia bloga nuojauta ir jausmas, tarsi kuo greičiau reiktų dingti iš šitos vietos. Jausmas, tarsi kažkas iš šono mus stebėtų ir tik lauktų, kada mes užmigsim. Nieko nelaukus, įtikinau Mindaugą kuo greičiau dingti iš čia. Myniau iš paskutinių jėgų, kad tik greičiau ir toliau nuo šitos vietos. Greit įvažiavom į miestelį Cruchten. Šiek tiek civilizacijos pasirodė. Šalia apšviesta traukinių stotis, gyvenamieji namai, kiek toliau dar mašinos važinėja. Šalia traukinių stoties buvo visai nebloga vieta nakvynei su stalu ir suolais bei pakankamai uždaru kampu tokiai kaip mūsų mažai palapinei. Lyg ir nieko, nusprendėm likti čia. Bet mane šito miestelio atmosfera žiauriai slėgė. Jaučiausi kaip niekad nesaugi. Ir nors bandžiau save įtikinti, kad čia Liuksemburgas, nuostabi šalis, kuri turbūt viena iš saugiausių Europoje, bet vis tiek užmigti sekėsi sunkiai. Prieš akis vis iškildavo vaizdas miške su apgriuvusiu stalu, medinėm dėžutėm ir sustatytom lūšnom. Kol gaminomės vakaarienę, atvažiavo traukinys, išlipo vienas vaikinukas ir nužingsniavo miestelio link. Lyg ir viskas OK, bet kažkaip nejauku. Dar šalia stoties pamatėm prirakintą dviratį, iš kurio buvo likęs tik rėmas - ratų nebuvo. Pats dviratis surūdijęs, jau ne vieną dieną čia praleido. Šis vaizdas jaukumo irgi nesuteikė. Na, bet nors kažkiek reikėjo pailsėti. Jau po vidurnakčio įlindom į palapinę, prieš tai kaip niekad saugiau prirakinę dviračius ir dar šalia pasidėjom peilį. Smagi naktis laukia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą